LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Minsko gubernijos bajorų maršalka Otonas Horvatas. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Minsko gubernijos bajorų maršalka Otonas Horvatas. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Jono Kazimiero Vilčinskio litografijų, chromolitografijų, vario, plieno raižinių rinkinys „Vilniaus albumas“ buvo leidžiamas 1846–1881 m. serijomis, o šias sudarė sąsiuviniai. Pirmąją seriją sudaro keturi sąsiuviniai. Joje daug Vilniaus apylinkių vaizdų, istorinių asmenybių portetų. Litografijoje vaizduojamas Minsko gubernijos bajorų maršalka Otonas Horvatas. Tai reprezentacinis portretas, litografuotas stambiu planu, turintis realizmo ir romantizmo bruožų.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Stanislovas Moniuška (1819–1872) – kompozitorius, lenkų tautinės operos pradininkas, dirigentas, pedagogas. Kilęs nuo Minsko. Muzikos mokėsi Varšuvos konservatorijoje, 1837–1839 m. studijas tęsė Berlyne. 1840 m. apsigyvenęs Vilniuje, dirbo Šv. Jonų bažnyčios vargonininku, choro ir miesto orkestro dirigentu. Rengė koncertus, skatino muzikos mėgėjų veiklą, rūpinosi natų leidyba. Sukūrė giesmių, mišių, kantatų, tarp jų lietuviškos tematikos „Mildą“ (1848), „Nijolę“ (po 1848), 4 litanijas chorui ir orkestrui (Aušros Vartų Marijos garbei, 1843–1855), išleido šešis sąsiuvinius dainų ir baladžių. Jo žymiausios operos „Halka“ premjera (koncertinis atlikimas) įvyko Vilniaus rotušėje (1847). 1858 m. persikėlė gyventi į Varšuvą.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Eustachijus Tiškevičius (1814–1873) – grafas, istorikas ir archeologas, kolekcininkas, menų mecenatas. Kilęs iš Lagoisko. Studijavo Peterburge. Sugrįžęs į gimtinę, užsiėmė istorinės medžiagos rinkimu. Susidomėjęs istorija ir archeologija, organizavo kasinėjimus, Lietuvos praeities tyrinėjimus. Ilgainiui savo dvare sutelkė didžiulį nuolat tvarkomą ir jo paties sisteminamą archeologinį rinkinį. Ypač reikšmingas jo darbas, susijęs su Senienų muziejaus bei Archeologinės komisijos veikla. 1856 m. atidarytame muziejuje veikė biblioteka, numizmatikos kabinetas, muziejaus rinkiniuose buvo graviūrų bei litografijų rinkiniai, meno galerija, senųjų aktų bei rankraščių skyrius, istorijos ir archeologijos kabinetai. Eustachijus Tiškevičius tapo komisijos pirmininku. Po 1863 metų sukilimo visas šis darbas caro valdininkų buvo suniokotas. Palaidotas Tiškevičius Rasų kapinėse.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Stanislavas Moniuška. Portretas.

Aleksandras Valickis, pirmasis kompozitoriaus biografas, rašė: „[St. Moniuška] buvo vidutinio, ir net mažesnio ūgio. Turėjo didelę galvą, aukštą, aiškią kaktą, su iškilimais, būdingais aukštesniam protui. Nosis – daili, kiek aštriai užsibaigianti, plaukai šviesūs, akys mėlynos ir išraiškingos. Vienas ryškiausių Moniuškos sielos bruožų buvo ypatingas nuoširdumas; niekada jo lūpos neištarė net ir mažiausio melo. Lig mirties išsaugojo tokį tikėjimą, kokį turėjo vaikystėje.“

Lietuvos ir Vilniaus metropolito Josifo Semaškos (1798–1868) portretas pasižymi meistrišku piešiniu, subtiliai niuansuota tonine modeliuote. J. Semaška kilęs nuo Kijevo, augęs unitų dvasininko šeimoje. 1816 įstojo į unitų seminariją Vilniuje, kurią baigė 1820, įgydamas teologijos magistro laipsnį. Nuo 1822 – Lucko seminarijos profesorius, dekanas, vėliau – prelatas. Po kelerių metų praleistų Peterburge apie 1833 perėjo į stačiatikių tikėjimą. 1845 J. Semaškos pastangomis iš Žyrovičių (dab. Slonimo rajonas Gardino apskrityje) stačiatikių vyskupijos valdyba ir seminarija buvo perkelta į Vilnių, kur persikėlė ir jis pats.

Aprašė Regina Urbonienė