Pastatomas kryžius, XIX a. pab. – XX a. pr.
Kryžių išsaugojo Chmieliausko (drožėjo) anūkė Marija Kavaliauskienė (gim. XIX a. II p.) gyvenanti Babtuose, pasak jos prie kryžiaus turėjo būti mūkelė ir mažutis varpelis. Kai būdavo audra su perkūnija senutė Chmieliauskienė vaikščiodavusi po kambarius su tuo kryžiumi, judindavusi jį, kad varpelis skambėtų ir sakydavusi: "Šventas, šventas šventas". Tikėjo, jog tai apsaugos nuo nelaimės. Eksponatą išsaugojo ir į muziejų atnešė Chmieliausko proanūkė Juzė Šaltienė.
