LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

XVI a. valdant popiežiui Leonui X, kasinėjimų Eskviline metu buvo atrasti kambariai su freskomis, laikyti Tito termų liekanomis, dabar įvardijami kaip Nerono Aukso rūmų griuvėsiai. 1774 Romos antikvaras ir paveikslų pirklys Lodoviko Mirri gavo leidimą atkasti šias patalpas. Jis pasamdė perpiešti atkasamus griuvėsius tuo metu Romoje sudijavusį tapytoją Pranciškų Smuglevičių. Albumas pagal šiuos piešinius, pavadintas „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ pradėtas leisti 1776. Buvo parengtos dvi jo versijos: nespalvotų raižinių ir akvarele bei guašu spalvintų lakštų albumai. Raižytojas ir spalvintojas – Markas Karloni (Marco Carloni, 1742–1796). Manoma, kad siekiant estetinio patrauklumo, atkurti neišlikę kai kurių freskų ar ornamento fragmentai – meninė leidėjų išmonė. Šiame estampe lanksčia linija, meistriška raižysena atkurta scena su dviem moterimis ir kūdikiu.

Aprašė Regina Urbonienė

XVI a. valdant popiežiui Leonui X, kasinėjimų Eskviline metu buvo atrasti kambariai su freskomis, laikyti Tito termų liekanomis, dabar įvardijami kaip Nerono Aukso rūmų griuvėsiai. 1774 Romos antikvaras ir paveikslų pirklys Lodoviko Mirri gavo leidimą atkasti šias patalpas. Jis pasamdė perpiešti atkasamus griuvėsius tuo metu Romoje sudijavusį tapytoją Pranciškų Smuglevičių. Albumas pagal šiuos piešinius, pavadintas „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ pradėtas leisti 1776. Buvo parengtos dvi jo versijos: nespalvotų raižinių ir akvarele bei guašu spalvintų lakštų albumai. Raižytojas ir spalvintojas – Markas Karloni (Marco Carloni, 1742–1796). Manoma, kad siekiant estetinio patrauklumo, atkurti neišlikę kai kurių freskų ar ornamento fragmentai – meninė leidėjų išmonė. Šiame estampe lanksčia linija, meistriška raižysena sukurtas merginos ir jaunuolio atvaizdas.

Aprašė Regina Urbonienė

Pranciškus Smuglevičius (1745–1807) buvo vienas garsiausių Lietuvos klasicizmo tapytojų. Mokėsi Varšuvos jėzuitų kolegijoje, o tapybos pas tėvą, Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III (1733–1763) rūmų tapytoją Lukošių Smuglevičių (1709–1780) ir Simoną Čechovičių (Szymon Czechowicz, 1689–1775). P. Smuglevičius daugiau nei dvidešimt metų praleido Italijoje. 1763–1764 m. mokėsi dailininko Antono fon Marono (Anton von Maron, 1731–1808) studijoje Romoje, nuo 1766 m. kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) stipendininkas studijavo Šv. Luko dailės akademijoje. Į Varšuvą sugrįžo 1784 m., vėliau atvyko į Vilnių, čia gyveno ir dirbo iki mirties.

XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono (54–68) rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Piešiant buvo atkurtos ir trūkstamos freskų dalys. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris. Iš viso leidinyje publikuoti 59 sieninės tapybos vaizdai (bei du papildomi grafikos darbai). Tapytojas P. Smuglevičius parengė 34 piešinius, P. Smuglevičius kartu su V. Brena – 20, o V. Brena atskirai sukūrė dar 5. Vėliau paaiškėjo, kad buvo atrastos ir fiksuotos Nerono vadinamųjų Aukso rūmų (Domus Aurea) freskos. Leidinio pradžioje yra P. Smuglevičiaus sukurtas frontispisas – Nerono Aukso rūmų griuvėsių bendras vaizdas. 1776 m. kovo mėnesį albumas buvo pristatytas parodoje Vatikane, ją aplankė popiežiaus dvaras, kardinolai bei įtakingi Europos kolekcininkai.

Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams pavyko įsigyti visą minėtame leidinyje publikuotą grafikos darbų rinkinį – 61 lakštą.

Vertybių įsigijimą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Pranciškus Smuglevičius (1745–1807) buvo vienas garsiausių Lietuvos klasicizmo tapytojų. Mokėsi Varšuvos jėzuitų kolegijoje, o tapybos pas tėvą, Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III (1733–1763) rūmų tapytoją Lukošių Smuglevičių (1709–1780) ir Simoną Čechovičių (Szymon Czechowicz, 1689–1775). P. Smuglevičius daugiau nei dvidešimt metų praleido Italijoje. 1763–1764 m. mokėsi dailininko Antono fon Marono (Anton von Maron, 1731–1808) studijoje Romoje, nuo 1766 m. kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) stipendininkas studijavo Šv. Luko dailės akademijoje. Į Varšuvą sugrįžo 1784 m., vėliau atvyko į Vilnių, čia gyveno ir dirbo iki mirties.

XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono (54–68) rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Piešiant buvo atkurtos ir trūkstamos freskų dalys. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris. Iš viso leidinyje publikuoti 59 sieninės tapybos vaizdai (bei du papildomi grafikos darbai). Tapytojas P. Smuglevičius parengė 34 piešinius, P. Smuglevičius kartu su V. Brena – 20, o V. Brena atskirai sukūrė dar 5. Vėliau paaiškėjo, kad buvo atrastos ir fiksuotos Nerono vadinamųjų Aukso rūmų (Domus Aurea) freskos. Leidinio pradžioje yra P. Smuglevičiaus sukurtas frontispisas – Nerono Aukso rūmų griuvėsių bendras vaizdas. 1776 m. kovo mėnesį albumas buvo pristatytas parodoje Vatikane, ją aplankė popiežiaus dvaras, kardinolai bei įtakingi Europos kolekcininkai.

Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams pavyko įsigyti visą minėtame leidinyje publikuotą grafikos darbų rinkinį – 61 lakštą.

Vertybių įsigijimą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Pranciškus Smuglevičius (1745–1807) buvo vienas garsiausių Lietuvos klasicizmo tapytojų. Mokėsi Varšuvos jėzuitų kolegijoje, o tapybos pas tėvą, Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III (1733–1763) rūmų tapytoją Lukošių Smuglevičių (1709–1780) ir Simoną Čechovičių (Szymon Czechowicz, 1689–1775). P. Smuglevičius daugiau nei dvidešimt metų praleido Italijoje. 1763–1764 m. mokėsi dailininko Antono fon Marono (Anton von Maron, 1731–1808) studijoje Romoje, nuo 1766 m. kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) stipendininkas studijavo Šv. Luko dailės akademijoje. Į Varšuvą sugrįžo 1784 m., vėliau atvyko į Vilnių, čia gyveno ir dirbo iki mirties.

XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono (54–68) rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Piešiant buvo atkurtos ir trūkstamos freskų dalys. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris. Iš viso leidinyje publikuoti 59 sieninės tapybos vaizdai (bei du papildomi grafikos darbai). Tapytojas P. Smuglevičius parengė 34 piešinius, P. Smuglevičius kartu su V. Brena – 20, o V. Brena atskirai sukūrė dar 5. Vėliau paaiškėjo, kad buvo atrastos ir fiksuotos Nerono vadinamųjų Aukso rūmų (Domus Aurea) freskos. Leidinio pradžioje yra P. Smuglevičiaus sukurtas frontispisas – Nerono Aukso rūmų griuvėsių bendras vaizdas. 1776 m. kovo mėnesį albumas buvo pristatytas parodoje Vatikane, ją aplankė popiežiaus dvaras, kardinolai bei įtakingi Europos kolekcininkai.

Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams pavyko įsigyti visą minėtame leidinyje publikuotą grafikos darbų rinkinį – 61 lakštą.

Vertybių įsigijimą finansavo Lietuvos kultūros taryba.