LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Raižinyje vaizduojamas Leonas Sapiega (1557–1633) – kunigaikštis, talentingas politikas, diplomatas, karvedys, teisinės valstybės propaguotojas, vienas iš LDK Vyriausiojo tribunolo steigėjų. Pradžios mokslų sėmėsi Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare. 1570 m. kartu su jo sūnumis išvyko studijuoti į Leipcigo universitetą, iš ten buvęs stačiatikis grįžo namo protestantu. Kaip gerai mokantis lotynų kalbą, buvo paskirtas tvarkyti kanceliariją, o sėkmingai atlikęs diplomatinę misiją Maskvoje, 1585 m. tapo vicekancleriu. LDK kancleris (1589–1623), Vilniaus vaivada (nuo 1623), LDK didysis etmonas (nuo 1625). Nepaisydamas 1569 m. Liublino unijos nuostatų, buvo vienas iš LDK Vyriausiojo tribunolo (1581) steigėjų, kelis kartus (1604, 1624, 1630) ėjo Tribunolo maršalkos pareigas. Vadovavo III Lietuvos Statuto (1588) galutinei redakcijai, prižiūrėjo ir apmokėjo spausdinimą (šiam darbui buvo gavęs Zigmanto Vazos monopolinę privilegiją). Gerai tvarkydamas valstybinius reikalus, mokėjo pasirūpinti ir savo turtu bei ištaiga. Valstiečiams buvęs žmoniškas, savo dvaruose steigė mokyklas, skatino dvasininkus mokytis lietuvių kalbos, apie 1588 m. priėmęs katalikybę, pastatydino vienuolynų ir bažnyčių (tarp jų XVI a. pab. – XVII a. pr. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią, kurioje su dviem žmonomis ir palaidotas). Frydrichas Šileris jo išmintį įamžino dramoje „Demetrius“.
Tai vienas išraiškingiausių LDK kanclerio ir etmono portretų. Jis sukurtas klasicistiniam portretui charakteringa preciziška raižysena su subtilia šviesokaitos gradacija. Graviūroje daug dėmesio skirta interjerui, draperijoms, plastinei aksesuarų išraiškai. Leonas Sapiega pavaizduotas visu ūgiu, stovintis, dešinėje rankoje laikantis skeptrą. Kairės rankos mostą jis nukreipęs link stalo, ant kurio padėti spaudas, kepurė ir knygos. Apačioje, kairėje įkomponuotas šalmas.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Raižinyje vaizduojamas Leonas Sapiega (1557–1633) – kunigaikštis, talentingas politikas, diplomatas, karvedys, teisinės valstybės propaguotojas, vienas iš LDK Vyriausiojo tribunolo steigėjų. Pradžios mokslų sėmėsi Mikalojaus Radvilos Juodojo dvare. 1570 m. kartu su jo sūnumis išvyko studijų į Leipcigo universitetą, iš ten buvęs stačiatikis grįžo namo protestantu. Kaip gerai mokantis lotynų kalbą, buvo paskirtas tvarkyti kanceliariją, o sėkmingai atlikęs diplomatinę misiją Maskvoje, 1585 m. tapo vicekancleriu. LDK kancleris (1589–1623), Vilniaus vaivada (nuo 1623), LDK didysis etmonas (nuo 1625). Nepaisydamas 1569 m. Liublino unijos nuostatų, buvo vienas iš LDK Vyriausiojo tribunolo (1581) steigėjų, kelis kartus (1604, 1624, 1630) ėjo Tribunolo maršalkos pareigas. Vadovavo III Lietuvos Statuto (1588) galutinei redakcijai, prižiūrėjo ir apmokėjo spausdinimą (šiam darbui buvo gavęs Zigmanto Vazos monopolinę privilegiją). Gerai tvarkydamas valstybinius reikalus, mokėjo pasirūpinti ir savo turtu bei ištaiga. Valstiečiams buvęs žmoniškas, savo dvaruose steigė mokyklas, skatino dvasininkus mokytis lietuvių kalbos, apie 1588 m. priėmęs katalikybę, pastatydino vienuolynų ir bažnyčių (tarp jų XVI a. pab. – XVII a. pr. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią, kurioje su dviem žmonomis ir palaidotas). Fridrichas Šileris jo išmintį įamžino dramoje „Demetrius“.
Tai vienas išraiškingiausių LDK kanclerio ir etmono portretų. Jis sukurtas klacisistiniam portretui charakteringa preciziška raižysena su subtilia šviesokaitos gradacija. Graviūroje daug dėmesio skirta interjerui, draperijoms, plastinei aksesuarų išraiškai. Leonas Sapiega pavaizduotas visu ūgiu, stovintis, dešinėje rankoje laikantis skeptrą. Kairės rankos mostą jis nukreipęs link stalo, ant kurio padėti spaudas, kepurė ir knygos. Apačioje, kairėje įkomponuotas šalmas.

Aprašė Rasa Adomaitienė

Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčios freskas 1692 sukūrė italų menininkas Mikelanželas Palonis. Freskoje „Šv. Kazimiero karsto atidarymas“ pavaizduota scena, paimta iš Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos aprašymo, siųsto į Romą (1604). Jame vyskupas pasakojo: „Atidarius karstą, pasklido nuostabus kvapas“, šventojo kūnas buvo rastas „tarsi šiandien palaidotas“. Šv. Kazimierą Palonis pavaizdavo ilgu raudonu rūbu, puoštu šermuonėlių kailiu, su kunigaikščio karūna, pečius siekiančiais plaukais. Plastinė freskų kalba ir kompozicija – barokinės. Scenų dramatiškumas pabrėžiamas iškeltomis personažų rankomis, ekspresyviais figūrų judesiais, nutolstančiomis sakralinių pastatų erdvėmis. Smulkiu, meistrišku štrichu raižytojas Antonis Oleščinskis atkūrė M. Palonio freskos kompoziciją ir nuotaiką.

Aprašė Regina Urbonienė

Šv. Kazimiero koplyčia dar vadinama Karališkąja. Tai vienas iš gražiausių ir tobuliausių Vilniaus ankstyvojo baroko (XVII a. I pusės) paminklų. Joje ryški italų meno įtaka.
Apatinė koplyčios dalis yra kvadratinio plano, viršutinė – aštuoniasienė, apvainikuota barokiniu kupolu su žibintu. 1484 m. kovo 4 d., mirus Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnui Kazimierui, jo palaikai buvo padėti Marijos nekalto prasidėjimo koplyčioje. 1602 Kazimieras buvo kanonizuotas, pripažintas šventuoju. 1624 kunigaikštis Žygimantas III sumanė pagerbti savo giminaitį Kazimierą – pastatyti Šv. Kazimiero koplyčią. Jos statybai buvo naudojamos brangios statybinės medžiagos: iš Švedijos atvežtas smiltainis, Karpatų kalnų marmuras ir kt. Koplyčią dekoravo žymūs to meto dailininkai. Žygimantui III mirus, koplyčios statybą tęsė jo sūnus Vladislovas IV.
Smulkios meistriškos raižysenos graviūroje pavaizduotas kunigas, aukojantis šv. mišias prie pagrindinio koplyčios altoriaus su laiminančio šv. Kazimiero statula.

Aprašė Regina Urbonienė

Labai smulkios meistriškos raižysenos kūrinys, vaizduojantis plačią XIX a. vidurio Kauno panoramą su Nemuno vingiu bei trimis besižvalgančių nuo kalno viršūnės kariškių figūrėlėmis pirmame plane ties viduriu. Vaizdą aprėmina stilizuoto augalinio ornamento rėmas. Po juo, apačioje, išraižytos eilės lenkų kalba.

Aprašė Regina Urbonienė

Daugiafigūrinė kompozicija, išraižyta pagal Pranciškaus Smuglevičiaus drobę, buvusią K. Svidzinskio rinkiniuose. Kūrinio siužetas paremtas senovės graikų istorija. Piastui, kuris pavaizduotas sėdintis jaučiais kinkytame vežime, ant galvos dedama karūna. Aplink būriuojasi džiūgaujanti minia. Piešinys meistriškas, detalus, smulki, nepriekaištinga raižysena, subtilus toninis modeliavimas.

Aprašė Regina Urbonienė

Berdičevas – Ukrainoje garsi katalikų šventovė su stebuklingu laikomu Švč. Mergelės Marijos paveikslu. Lanksčia linija, detaliu kruopščiu piešiniu sukurtame paveiksle Švč. Mergelė Marija vaizduojama su kūdikėliu Jėzumi glėbyje, abu karūnuoti puošniomis karūnomis. Knyga kūdikio rankose simbolizuoja Evangeliją, dešinė jo ranka ištiesta laiminančiu gestu. Paveikslą puošia įmantrus barokinių formų rėmas su rokailio ir augaliniais motyvais.

Aprašė Regina Urbonienė

Lanksčia linija, ypač smulkiu, apimtis modeliuojančiu štrichu sukurtas šv. Kajetono atvaizdas pagal Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslą, buvusį Vilniaus trinitorių Viešpaties Jėzaus bažnyčioje Antakalnyje. Paveikslas nutapytas Vilniaus trinitorių vienuolyno užsakymu. Jame vaizduojamas kunigų teatinų vienuolijos steigėjas šv. Kajetonas, dauginantis duoną teatinų refektoriume. Šventasis pavaizduotas sėdintis ir laiminantis, rankoje laikantis duonos kepalėlį. Sceną stebi kunigai teatinai. Raižinio viršuje įkomponuotas Dievo Apvaizdos simbolis – akis trikampyje, nes šv. Kajetonas laikomas dieviškosios apvaizdos patronu.

Aprašė Regina Urbonienė

Kruopščia detalia raižysena, smulkiu štrichu, paryškinančiu apimtis ir formas, sukurtas Kijevo ir Černigovo vyskupo Tomo Ujejskio (1612–1689) portretas. Jis mirė Vilniuje, palaidotas Žitomiro katedroje. Dailininkas daugiausia dėmesio skyrė vyskupo portretinei charakteristikai, išryškindamas gilų įdėmų akių žvilgsnį. Fonas papildytas simboliais, nusakančiais portretuojamo dvasininko luomą ir užimamą padėtį.

Aprašė Regina Urbonienė

Kruopščia detalia raižysena, smulkiu štrichu, paryškinančiu apimtis ir formas, sukurtas Kijevo ir Černigovo vyskupo Tomo Uicyskio (1612-1689) portretas. Jis mirė Vilniuje, palaidotas Žitomiro katedroje. Dailininkas daugiausia dėmesio skyrė vyskupo portretinei charakteristikai, išryškindamas gilų įdėmų akių žvilgsnį. Fonas papildytas simboliais, nusakančiais portretuojamo dvasininko luomą ir užimamą padėtį.

Aprašė Regina Urbonienė

Detaliu, kruopščiu piešiniu, smulkia meistriška raižysena dailininkas Antonis Oleščinskis atkūrė barokinę Simono Čechovičiaus (1689–1775) kompoziciją „Šv. Juozapas su kūdikėliu Jėzumi“. Kūrinys buvo nutapytas Vizičių bažnyčiai Vilniuje. Raižinyje juntama, jog tai būta meistriškos tapybos. Jos autorius S. Čechovičius mokėsi Romos šv. Luko akademijoje, jam įtakos turėjo Rafaelis, Gvidas Renis ir kt. Raižytojas nepriekaištingai perteikė dailininko piešinio laisvumą, toninius niuansus, minkštai krintančias audinių klostes, kompoziciją papildydamas ornamentu dekoruota pusapvale arka kūrinio viršutinėje dalyje.

Aprašė Regina Urbonienė

Smulkiu detaliu piešiniu, kruopščia meistriška raižysena, puikiai perteikiančia šviesotamsos kontrastus bei audinių medžiagiškumą, sukurtas šventojo Stanislovo (Krokuvos vyskupo Stanislovo Ščepanovskio (apie 1030–1079), laiminančio karalių ir jo palydą, paveikslas. Kūrinys išraižytas pagal Jono Dlugošo rankraščio iliustraciją (1476).

Aprašė Regina Urbonienė