Titulinis lapas: autoriaus vardas, pavardė, knygos pavadinimas, žanras, leidyklos emblema. Antroje lapo pusėje nurodyta knygos autorius, leidykla, spaustuvė, dailininkė.

Knygos sandara: knygos pradžioje yra I. Mero išleistų knygų bei vertimų į kitas kalbas sąrašas; p. 9-114 Pirmoji dalis „Apsireiškimas“; p. 117-206 Antroji dalis „Pranašavimas“; p. 209-277 Trečioji dalis „Apsinuoginimas“.

Turinio anotacija: „Pats sudėtingiausias I. Mero kūrinys yra romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ (1971, 1976). Prieš pradedant platesnę kalbą apie jį, vertėtų prisiminti rašytojo mintis, išsakytas praėjus dvidešimt penkeriems metams po knygos pasirodymo:

          Klausimas: Jūsų romanas „Striptizas“ vadinamas modernistiniu. Vėlesnėje kūryboje naudojate jau kiek paprastesnes formas. Ar jums sąmoningai norėjosi šiame romane išmėginti tokias komplikuotas, sudėtingas menines struktūras, ar tai savaime jus ištiko? Galbūt modernizmas – energijos perteklius, o paskui tai praeina?

          Atsakymas: Kai rašiau, aš negalvojau apie modernizmą. Be abejo, jis buvo šiek tiek kitoks negu tuometinė proza, jis buvo kitoks įvairiais atžvilgiais, todėl jis buvo ideologiškai sudaužytas. Nors man kaip didžiulė dovana buvo suteikta galimybė išspausdinti romano tekstą „Pergalėje“, tekstas liko, nors mane ir prakeikė.

          Klausimas: Išspausdintas be didesnių išbraukymų?

          Atsakymas: Ne, kupiūrų nebuvo. Buvo net atvirkščiai. Aš pridėjau prologą ir epilogą. Po to, kai „Pergalėje“ romanas buvo išspausdintas, aš vis tiek ėjau į „Vagos“ leidyklą ir prašiau, kad išleistų. Nors buvo aišku, kad tai vargu ar įmanoma, ir, žinoma, jie neišleido. Bet turėjo reaguoti ir davė skaityti kažkokiems vidiniams recenzentams. Vėliau viena recenzija pateko man į rankas ir ten buvo parašyta, kad romanas antisocialinis, antiistorinis ir visoks anti… Todėl recenzentas mano, kad nereikia šio kūrinio spausdinti, ir dar pridūrė, kad ir iš autoriaus nieko negalima reikalauti, nes šio kūrinio pakeisti, patobulinti neįmanoma. Todėl iš manęs nereikalavo jokių kupiūrų, nes tai nebūtų padėję. Man taip būna – tuo metu aš taip norėjau atsisėsti rašyti. <...> Sėdau į dyzelį „Vilnius–Druskininkai“ rudenį ir jau važiuodamas neištvėręs pradėjau kažką rašyti. O ten nukakęs užsidariau ir dirbau turbūt po dvylika, keturiolika valandų per parą – rašiau, rašiau, rašiau… Ir man tai buvo pačios laimingiausios kūrybinės valandos, būtent rašant „Striptizą“. Išgyvenau didelį vidinį pasitenkinimą. Ir tikrai negalvojau, ar tai modernizmas, ar ne, ar spausdins, ar ne, nieko aš negalvojau.

          Ir vis dėlto šis romanas ne kiekvienam įkandamas, ne kiekvienas turi kantrybės perskaityti, ir tikrai jau ne kiekvienas domėsis romano struktūros ypatumais, eilučių grafika ir kitais dalykais.

      „Striptize“ autoriaus išmėgintos tikrai komplikuotos vaizdinės struktūros, būdingos XX a. modernizmo klasikai – J. Joyce'o, F. Kafkos, T. S. Elioto kūrybai. Bet tai nėra netikėta. Romane nesunku atpažinti autoriaus braižą, susiformavusį ankstesniuose kūriniuose, tačiau šiame atsiskleidusį sudėtingesnėmis ir drąsesnėmis transformacijomis. Su realistine maniera atsisveikinęs jau romane „Lygiosios trunka akimirką“, rašytojas visose savo knygose originaliu metaforiniu ar alegoriniu vaizdu, mitologinėmis ir literatūrinėmis paralelėmis, aliuzijomis, simbolinių personažų veiksmais siekė išreikšti ne tiek istorinę, kiek universalią patirtį, filosofinius, etinius būties aspektus. (Elena Bukelienė. Icchoko Mero kūrybos pasaulis (1) internetinė prieiga  www.tekstai.lt žiūrėta 2014-07-22).

EX LIBRIS BB BERNARDAS BRAZDŽIONIS