Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, iliustruotojo vardas ir pavardė, leidyklos pavadinimas.

Knygos sandara: knygos pradžioje yra išvardinti kūriniai, spausdinami knygoje, p. 9-15 „Roma“; p. 17-23 „Šatrijos kalnas“; p. 25-35 „Jūratė ir Kastytis“; p. [37]-[65] „Čičinskas“; p. 67-75 „Medvėgalio kalnas“; p. 77-[83] „Užkeiktas Skapiškio varpas“; p. 85-[91] „Divitis“; knygos gale yra paaiškinimai, parašė Dr. Juozas Brazaitis.

Turinio anotacija: „Roma“ – pirmoji Maironio baladė, ji jau buvo 1895 m., „Pavasario Balsuose“. 1909 m. prie Raseinių Magdės poemos buvo pridėta „Šatrijos kalno“ baladė. Kitos baladė viena po kitos ar šalia kitos ėmė rodytis 1919 – 1922 m. laikotarpyje: „Čičinskas“ – 1919 Draugijoje, „Jūratė ir Kastytis“ – Pavasario balsų 1920 leidime, „Medvėgalio kalnas“ – ten pat, „Divitis – 1921 m. Skaitymų žurnale, „Užkeiktas Skapiškio varpas“ – 1922 m. Skaitymuose. <...> Čičinsko baladėje aiškiai ir stipriai plėtojamas įvykis – kaip Upytės bajoras Čičinskas žiemos metu buvo nutrenktas perkūno, jo rūmai nugrimzdo ežere, o jo kūnas nesidavė palaidojamas žemėje. Šito įvykio priežastis – ypatingas Čičinsko charakteris, kuris atvedė Čičinską į trejopus nusikaltimus, šaukiančius dangaus keršto: mylimosios nužudymą, tėvynės išdavimą ir Dievo tarno – klebono nušovimą. <...> Tai pati geriausia Maironio baladė. Geriausia iš viso eilėje tų lietuviškų baladžių, kurias galim pavadinti šiurpiom baladėm.

Kitaip su įvykiu yra populiarioje „Jūratė ir Kastytis“ baladėje. J. Tumas pastebėjo: „susidaro visai negudri ir beveik nefantaniška fabula: išvyko – pamilo – dugnan nugrimzdo – Perkūnas užmušė“ <...> Pastebėjo taip pat, kad kai kurios strofos, kurios apibūdina Jūratę ir Kastytį, yra „proziškos“. <...> Tai baladė, kuri savo forma gretinasi į žaismingas, savo nuotaika romantines, sentimentalines balades. Baladės „Šatrijos kalnas“ ir „Medvėgalio kalnas“ – priešingybė „Čičinskui“ ar net „Jūratei ir Kastyčiui“. Šatrijos ir Medvėgalio kalno baladėse įvykio, fabulos, iš viso nėra. Yra raganų, yra mėnesienoje pasirodančių su palaidais plaukais mergaičių ir viliojančių karžygius iš milžinkapių, yra kitokio paslaptingo elemento, bet iš tų visų elementų nesudaromas įvykis. Šiose baladėse Maironis kūrė Žemaičių panoramą vaizdingai aprašydamas vaizdus. Aprašomi pilių griuvėsiai, ežerai, upės.  Baladės „Užkeiktas Skapiškio varpas“ ir „Dyvitis“. Baladėje „Užkeiktas Skapiškio varpas“ varpas keliams per ežerą nuskendo ir tik Šv. Lauryno dieną žmonės nugirsta iš ežero varpo garsus. Baladėje ryškiai  atsispindi moralinis įprasminimas, puikybės nubaudimas. Baladėje „Dyvitis“ kalbama apie įvykius – apie ežere nuskendusius rūmus. <...> Baladė „Roma“ buvo vienintelė, kurioje Maironis iškilo iš Lietuvos. Čia pasakojama kaip popiežius Leonas sulaikė Atilos hunus nuo Romos išgriovimo. Leonas ir Atila baladėje tampa simboliais. <...> Neatsitiktiniai bus Maironis paėmęs šią legendą su Leono vardu. Kaip tik jo laikų popiežius Leonas XIII buvo pagavęs dėmesį. Kaip nauja krikščionybės arba, kaip Maironis sakė, kryžiaus šviesa.“ (Maironis. Baladės. 1966 m. gegužės 15 d. Leido ir spausdino  Romuva. Citatos iš Paaiškinimų).

Iliustracijos: antrame knygos lape yra Maironio portretas, p. 9, 12, 13, 15, 17, 20, 21, 23, 25, 29, 31, 33, 35, [37], [40], [41], [43], [45], [47], [49], [51], [53], [55], [57], [59], [61], [63], [65], 67, 71, 73, 75, 77, [81], [83], 85, [89], [91].

EX LIBRIS BB BERNARDAS BRAZDŽIONIS