Maironio „Paskaita apie Duonelaitį“ – tai aštuoni vidutinio formato lapai, prirašyti abiejose lapo pusėse juodu rašalu smulkia dailia rašysena, iš viso 16 puslapių.

Maironio paskaita apie K. Donelaitį, skaityta 1923 m. rudens ir 1924 m. pavasario semestre Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, kuriame šalia teologinių disciplinų poetas skaitė ir lietuvių literatūros kursą „Donelaitis ir XIX a. pirmos pusės lietuvių poetai“.
Paskaitos pradžioje Maironis svarsto: „Iš tų užsilikusių visus peraugęs ir perviršijęs Mažoj Lietuvoj Kristijonas Donelaitis. Kame jo didybė ir kuo jis taip atsižymėjo iš savo tautiečių tarpo?...“ Toliau rašo: „...Aš nemanau atkartoti jo biografiją; aš tik norėčiau pasidalinti tais jausmais, kuriuos many sužadino Donelaičio vardas ir jo raštai.“
Daugybę minčių, jausmų ir pastebėjimų sukelia Maironiui K. Donelaičio „Metai“ ir tai jis išdėsto paskaitoje, cituodamas nemažai poemos tekstų. Maironis juos analizuoja, aptaria, žavisi, išskirdamas „Metų“ kalbą: „Žodžiai čia plaukia taip natūraliai, taip

liuosai, kad tiesiog nejauti, kad tai būtų rišta hegzametro kalba.“ Cituoja „Metų“ gamtos vaizdus, gyvai nupieštus poemos personažus: Pričkų, Kasparą, Selmą, Dočį ir kitus. Maironis teigia, jog Donelaitis „paliko poemą... ir už ją sau nusipelnė nevystantį garbės vainiką; dėl tos poemos jo vardas bus amžiais minimas, iki lietuvių tauta bus gyva.“
Paskaita apie Donelaitį publikuota Maironio raštų trečiajame tome (Vilnius, 1992 m.).

 
Parengė Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė