Mažai abejonių, kad eskizas „Šv. Gertrūda“ darytas Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčios šoninio altoriaus paveikslui, taip pat atvaizdui, buvusiam Podhorcų (Podhorce) rūmuose (neišliko). Lyginant piešinį ir abu tapytus beveik identiškus paveikslus, akivaizdus bendrosios kompozicijos tapatumas: kairėje pusėje įkomponuota šventoji, vilkinti vienuolės abitą, suklupusi ant laiptelių priešais sėdintį Kristų. Jėzus pavaizduotas kiek aukščiau, sėdintis ant debesų. Kompoziciją papildo Čechavičiaus daug kur mėgta vaizduoti charakteringa angelo, laikančio pastoralą, figūra už šventosios nugaros ir nuolatiniai barokinių kompozicijų palydovai – žaismingi putti. Tačiau tapybiniame variante kai kurios detalės buvo pakeistos – eskize Jėzus dešine ranka rodo į šv. Gertrūdos krūtinę, kur širdis, o paveiksle jis pats teikia jai širdį. Taip pat tapytame paveiksle angelas jau neturi knygos, pavaizduotos eskize, ir dešiniajame kampe išraiškingą su draperija „žaidžiantį“ angeliuką, kurį Čechavičius yra pavaizdavęs ne viename savo paveiksle, pakeičia du santūresni. Jėzus ir širdies motyvas nurodo, kad atvaizde išreiškiamas šventosios ryšio su Kristaus širdimi aspektas. Šv. Gertrūda Didžioji buvo viduramžių mistikė, jos vizijinių patirčių, emocionalių išgyvenimų ir apmąstymų kontekste vieną kertinių vietų užėmė Švč. Jėzaus Širdis, suimanti visą žmogišką ir dievišką meilę. Šventosios raštai daug prisidėjo prie Švč. Jėzaus Širdies kulto sklaidos Baroko laikotarpiu.

Iš straipsnio: Vasiliauskienė, Aušra. „Simono Čechavičiaus (1689–1775) piešiniai iš Rokiškio dvaro kolekcijos: nuo šventųjų iki palaidūnų“ // Excellentia virtutum: šventieji Lietuvos kultūroje: mokslo straipsnių rinkinys / sudarytoja Asta Giniūnienė. Vilnius, 2019, p. 121–122.

S. Czechowicz. / Šv. Terezijos paveikslui škicas. / Išskiestas tušas. 13,5 x 24,6 cm.