Tarmių rankraštyną sudaro transkribuotų tarminių tekstų sąsiuviniai (rankraščiai). Jie pradėti užrašinėti dar 1950 m., laikantis Juozo Senkaus Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo instrukcijos (1954). Tokio darbo tikslas – ištirti tarmes, parengti ir išleisti tarminių tekstų chrestomatiją Lietuvių kalbos tarmės (1970) ir tris Lietuvių kalbos atlaso tomus (1977, 1982, 1991).

Per beveik 20 metų dialektologinių ekspedicijų metu mokslo darbuotojai, dėstytojai, aspirantai, studentai ir mokytojai apkeliavo daugiau nei 700 gyvenamųjų vietovių ir sukaupė per 1000 rankraščių.

Sąsiuvinius sudaro dvi dalys: tarmei būdingų tarminių ypatybių aprašas ir daugiausia vyresniosios kartos pateikėjų tarminė kalba (dainos, pasakos ir kt.), užrašyta fonetinės transkripcijos ženklais. Transkribuoti tekstai užrašyti tiesiogiai klausantis informantų arba garso įrašų.

Tarmių rankraštyno sąsiuviniai saugomi Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve ir yra naudojami šiuolaikiniuose tarmių tyrimuose. Sąsiuviniai sugrupuoti į bylas pagal tirtą gyvenamąją vietovę (konkrečius Lietuvių kalbos atlaso geografinius punktus).

APIE TARMIŲ RANKRAŠTYNO 225 BYLĄ (kalba netaisyta).

Medžiaga surinkta Šakių rajono, Naujališkio apyl., Vaiguviškių kaime. Vaiguviškių kaimo pavadinimas vietinių gyventojų aiškinamas pagal upelio, kuris susidaro iš šaltinių, pavadinimą. Šis kaimas yra labai ilgas, tęsiasi apie 5–6 km. Jame kaip tik ir prasideda upelio Vaiguvos tekmė, kuri , kaip ir kaimas, tęsiasi iki Nemuno. Kaimyninis Jotijos kaimas, esąs į rytus nuo Vaiguviškių kaimo, vadinamas tuo pačiu vardu, kaip ir tekąs per tuos kaimus upelis Jotija. Vietovė yra miškinga. Pietuose, už vieno kilometro, Plokščių miestelio kryptimi, yra Žalgirio miškas, į pietus, Šakių link, – siaura miško juosta, kuri vadinama Tarpgiriu arba Plokštine giria. Rajono centras Šakiai iš Vaiguniškių kaimo pačio pietinio galo yra apie 15–16 km. Gyventojai daugiausia – lietuviai, kitų kalbų nemoka, išskyrus rusų kalbą, bet ir tai retai.