Memorialinis daiktas. Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) portretas, kurį pagal 1894 m. nuotrauką, 1895 metais nupiešė dailininkas Pranas Žitkus (1870–1916). Jelgavoje (tuo metu vadintoje Mintauja), Latvijoje, J. Tumas-Vaižgantas tarnavo vikaru (1894–1895). Tai buvo pirmoji rašytojo darbo vieta, po studijų Žemaičių kunigų seminarijoje (1888–1893). Dėl meilės lietuvių tautai J. Tumas buvo nemėgstamas Lietuvoje gyvenančių lenkų ir dvasinė valdžia jį kilnojo į įvairias atokias parapijas.  

Apie Jelgavos laiką J. Tumas rašė:

„Įsišventęs 1893 m. lapkričio 28 d. s. st, primicijas palaikęs per Naujus 1894 m., prieš Tris Karalius tenuvažiavau į Mintaują... Man popierius buvo duotas, o klebonui neduotas, kaip paprastai, kad esti, jo manęs visai nelaukta...

Kurią dieną, kada man itin buvo bloga gyventi, štai ateina grupė ponų inteligentų, labai švarių miestiečių, visai man dar nepažįstamų, ir prisistato esą: Jonas Jablonskis, mokytojas, Motiejus Lozoraitis, prisiekusiojo advokato padėjėjas, rodos, dar Antanas Krikščiukaitis, teismo kandidatas, ir nebežinau, kas dar... Matas Čapas kiek vėliau atsirado...

Mūsų visų pramušta galva buvo draudžiamoji lietuvių literatūra, šelpimas raštais ir pinigais tilžiškių  „Varpo“ ir „Apžvalgos“. Ir aš ėmiau uoliai rašyti ir draugėje skaityti“ (R12, p. 296 – 299).

Juozo Tumo-Vaižganto kova už lietuvių kalbą, kultūrą ir laisvę labai nepatiko parapijos klebonui Petrui Valentui. Į kurio pastabas Vaižgantas atrašė:

„Atsakydamas į tamstos laišką, pilną slepiamo piktumo... Aš Tau ne mokyklos vaikėzas... niekas man nieko rimtai neprikiša, tai Klebono ožiavimosi visai nepaisau“ (R12, p. 299).

Dirbdamas Jelgavoje Juozas Tumas-Vaižgantas susiformavo aiškų tautinį požiūrį: „Jei religija pareikalautų iš manęs išsižadėti mano įgimtosios tautybės, aš tokios religijos išsižadėčiau“ (R12, p. 300).

Pr. žitkus - 95