Sigito Gedos laiškas rašytas ranka juodu tušinuku poetei Luanai Stebulei-Stebuliauskienei iš Vilniaus į Kauną. Laiško pradžioje kreipiasi į adresatę „Gerbiama Luana“. Laiško turinys apima padėką už laišką, nuogąstavimą, kad jis ilgai keliavo, minima apie Gintaro Patacko eilėraščių knygos išleidimą ir pačios adresatės antrosios knygos, ragina ją rašyti kitaip. Laiško tonas nuoširdus ir atviras. Laiško viršutiniame dešiniajame kampe nurodęs miestą ir parašymo datą: „Vilnius 2002 kovo 14“.

Sigitas Geda (1943–2008) - vienas produktyviausių, talentingiausių XX a. vid.–XXI a. pr. lietuvių poetų, daugiau nei 50 poezijos knygų vaikams ir suaugusiesiems autorius, iš kurių žinomiausios: „Pėdos“ (1966), „Strazdas“ (1967), „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972), „Mėlynas autobusiukas“ (1980), „Baltoji varnelė“ (1985). S. Geda - talentingas vertėjas, pirmasis išvertęs Biblijos „Giesmių giesmę“ (1983), Psalmių knygas (1997), Dante`s Alighieri`o, W. Shakespeare`o kūrinius ir kt. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Seimo narys, aktyvus visuomenininkas. Apdovanotas daugeliu Lietuvos literatūrinių premijų, festivalių laureatas („Poezijos pavasario“ - 1982 m.), dviejų ordinų (1998 m. ir 2003 m.) savininkas. Tragiško likimo autorius. Paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo įsivėlęs į teisėsaugos reikalus, teisme aiškinosi santykius su jauniausia dukra, buvo kaltinamas sunkiais nusikaltimais, sirgo vėžiu, turėjo priklausomybių. Mirtis 2008 m. savo bute Vilniuje - netikėta, staigi, mįslinga ir iki šiol neišaiškinta.