Sigito Gedos laiškas (su voku) rašytas ranka mėlynu tušinuku armėnų vertėjui, išvertusiam daug lietuvių literatūros klasikų į armėnų kalbą, Lietuvos bičiuliui Feliksui Bachčinianui, rašytas į Jerevaną, Armėniją. Laiško pradžioje kreipiasi į adresatą „Mielas Feliksai“. Laiško turinys apima  teiravimąsi apie sugrįžimą į Armėniją, pasakoja knygos leidimo ypatumus, iššūkius ir sunkumus su kuriais susiduriama verčiant. Minimi tokie asmenys: armėnų poetas Grigoras Narekaci, vertėjas Vytautas Visockas, rašytojas Eduardas [Mieželaitis], Margarita Dabrinian, Lena Chanlarian. Laiško tonas dalykiškas, šiltas. Laiško viršutiniame dešiniajame kampe nurodęs parašymo vietą ir datą: „Vilnius 85. IX. 30“.

Sigitas Geda (1943–2008) - vienas produktyviausių, talentingiausių XX a. vid.–XXI a. pr. lietuvių poetų, daugiau nei 50 poezijos knygų vaikams ir suaugusiesiems autorius, iš kurių žinomiausios: „Pėdos“ (1966), „Strazdas“ (1967), „26 rudens ir vasaros giesmės“ (1972), „Mėlynas autobusiukas“ (1980), „Baltoji varnelė“ (1985). S. Geda - talentingas vertėjas, pirmasis išvertęs Biblijos „Giesmių giesmę“ (1983), Psalmių knygas (1997), Dante`s Alighieri`o, W. Shakespeare`o kūrinius ir kt. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Seimo narys, aktyvus visuomenininkas. Apdovanotas daugeliu Lietuvos literatūrinių premijų, festivalių laureatas („Poezijos pavasario“ - 1982 m.), dviejų ordinų (1998 m. ir 2003 m.) savininkas. Tragiško likimo autorius. Paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo įsivėlęs į teisėsaugos reikalus, teisme aiškinosi santykius su jauniausia dukra, buvo kaltinamas sunkiais nusikaltimais, sirgo vėžiu, turėjo priklausomybių. Mirtis 2008 m. savo bute Vilniuje - netikėta, staigi, mįslinga ir iki šiol neišaiškinta.