Portretas. Juozas Grušas, 1930 m.
Juozo Grušo portretas, nutapytas artimo J. Grušo bičiulio dailininko Adolfo Valeškos. Dailininkui J. Grušas įsiminė kaip nenustygstantis vietoje pozuotojas, kurio portretą nutapyti nebuvo lengva. Portretas įrėminas, mediniai rėmai papuošti augaliniais gipso ornamentais, nudažytas bronzos spalvos dažais. Kai kur gipsatūra nubyrėjusi, uždažyta juodais ir bronzinais dažais.
Paveikslas eksponuotas Maironio lietuvių literatūros muziejuje J. Grušo 90-mečiui skirtoje parodoje 1991 m., Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus surengtose A. Valeškos personalinėse parodose 1994 m. birželio 15 d. – 1994 m. spalio 1 d. ir 2005 m. kovo 17 m. – 2005 m. balandžio 17 d., skirtoje A. Valeškos 100-osioms metinėms.
Juozas Grušas – rašytojas, dramaturgas, pedagogas, vertėjas, 1901 m. gimęs Kalniškių-Žadžiūnų kaime (Šiaulių raj.), miręs 1986 m. Kaune. Pirmosios rašytojo knygos: apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“ (1928), romanas „Karjeristai“ (1935), novelių rinkinys „Sunki ranka“ (1937). Po studijų J. Grušas dirbo žurnalisto, pedagogo, vertėjo ir redaktoriaus darbą Kaune. Su šeima 1937 m. įsikūrė namus Kauno Žaliakalnyje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, su šeima (žmona Pulcherija, dukra Algimanta Marija, sūnūs Vytautas ir Saulius) pasitraukė į žmonos tėviškę – Joniškį. Ten parašė savo pirmąją pjesę „Tėvas ir sūnus“ (1945). 1949 m. grįžo į Kauną, iki mirties čia gyveno ir kūrė. Didžiausio populiarumo ir įvertinimo sulaukė Juozo Grušo istorinės tragedijos. 1957 m. parašyta drama „Herkus Mantas“ buvo ne kartą statoma teatre, tragedijos motyvais sukurtas istorinis filmas. J. Grušo drama „Barbora Radvilaitė“ (1972) buvo statoma įvairiose Lietuvos teatruose. Tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967) ne kartą išvydo sceną, pagal šią pjesę Raimundas Banionis 1992 m. pastatė filmą „Džiazas“. 1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. J. Grušo kūrinių išversta į anglų, bulgarų, lenkų, vengrų, vokiečių ir kitas kalbas.
Adolfas Valeška – tapytojas, vitražistas, dekoratorius, scenografas, lietuvybės puoselėtojas, visuomenės veikėjas, meno bei kultūros tyrinėtojas, bažnytinio meno saugotojas. 1928 m. baigė Kauno meno mokyklą. Kūrė Kauno Švč. Jėzaus Širdies parapijos, Kauno karo ligoninės koplyčios, Kauno Dievo Kūno ir kitų bažnyčių interjerus. Stažavosi Berlyne, Romoje, Paryžiuje. 1935–1940 m. Bažnytinio meno muziejaus įkūrėjas, direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1947–1949 m. vadovavo Freiburgo dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokyklos tapybos studijai, 1948 m. įkūrė lietuvių dailės institutą. Vėliau persikėlė į JAV. 1951 m. Čikagoje įsteigė vitražo ir mozaikos studiją, kurioje vykdė monumentalios dekoratyvinės dailės užsakymus įvairių konfesijų maldos namams. 1954–1956 m. Čikagos dailės instituto vitražo dėstytojas. Nuo 1984 m. gyveno Indianoje. 1993 m. grįžo į Lietuvą, gyveno Kaune. Dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje ir užsienyje.
