LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Titulinis lapas: autoriaus vardas, pavardė, knygos pavadinimas, žanras, leidimo vieta ir metai. Antroje lapo pusėje nurodyta leidykla, rėmėjai, viršelio dailininkas, spaustuvė, knygos egzempliorių skaičius.

Knygos sandara: p. 9 veikėjų sąrašas; p. 11-39 Pirmas veiksmas; p. 41-63 Antras veiksmas“; p. 65-83 „Trečias veiksmas“; knygos gale yra to paties autoriaus išleistų knygų sąrašas.

Turinio anotacija: „Landsbergis dramoje „Penki stulpai turgaus aikštėje“ įvaizdina partizano ir tardytojo pora, kuri tik paviršutiniškai žvelgiant yra antagonistinė. Ją vienija ne tik abipusio pralaimėjimo, bet ir partizano–skulptoriaus ir tardytojo–teisininko profesijos, formuojančios „kūną“ ir „tiesą“ (Imelda Vedrickaitė. Algirdo Landsbergio herojus: mito valktis ar praregėjimo iliuzija Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11).

Titulinis lapas:  autoriaus vardas, pavardė, knygos pavadinimas, žanras, leidimo vieta ir metai. Antroje lapo pusėje nurodyta leidykla, mecenatas, viršelio dailininkas, autorinės teisės, spaustuvė, knygos egzempliorių skaičius.

Knygos sandara: p. [7] V. Šekspyro poemos ištrauka (anglų k.); Autoriaus pastaba; p. 910 Veikėjai (sąrašas su charakteristikomis); p. 11-41 „PIRMAS VEIKSMAS“; p. 43-73 „ANTRAS VEIKSMAS“; P. 75-109 „TREČIAS VEIKSMAS“.

Turinio anotacija: „Meilės mokyklos" veiksmo vieta yra „New Yorkas, ne tiek iš stiklo ir plieno, kiek iš sapnų...“. Tas savotiškas vietos nekonkretumas duoda didelę laisvę autoriaus fantazijai. Ta laisve pasinaudodamas, A. Landsbergis savo veikėjų (ypač „herojaus“ Levo Bangžuvėno) sapnų, svajonių, slapčiausių troškimų aspektą kaip tik ir iškelia, pabrėžia, išryškina ir scenoje paverčia dabar vykstančiu faktu. Skaitytojams daug ko sugestionuoja (o statytojus beveik įtaigoja ir autoriaus prisipažinimas, kad veikalo forma paveikęs „Laterna magica procesas, jungiąs filmą ir gyvus aktorius“. Taigi iš statytojų reikalaujama išradingumo, vaizduotės ar net technikinių priemonių, kas lyg ir reikštų, jog veikalas nebuvo rašytas turint galvoje tradiciškai suprantamas „esamas sąlygas“. <...> „Meilės mokykloje“ A. Landsbergis kaip sykis pajuokia tradiciškai ir paviršutiniškai suprantamą „patriotizmą“, mūsų tautos „ambasadoriumi“ šiame krašte išsirinkdamas sėkmingą spekuliantą, savanaudį, garbėtrošką, snobą, mažai aptašytą Balbieriškio berną Levą Bangžuvėną (jam labai tiktų amerikiečių blogąja prasme vartojamas "bully" terminas), į šį kraštą atvažiavusį "ne Amerikos pamatyti, bet pakeist Ameriką", kuriam visi amerikonai yra kvaili pienburniai, amerikonkos — išdžiūvusios ir vazelinuotos manekenės, visi dy-pukai — ubagai. Tradicine prasme veik visi "Meilės mokyklos" veikėjai (jie — lietuviai, kaip antai: McNeice-Miknys, Miss Adenoid-Antanaitis ar Libidinous-Lebedė-nas) yra neigiami, veik visos situacijos iškelia jų blogąsias puses. Tačiau ir šitaip parodyti jie nėra atstumiantys, tik juokingi, nes žmogiški, gyvi. O, be to, autoriaus lygiai traktuojami. Ne sūnų ir posūnių principu. Algirdas Landsbergis niekur nemoralizuoja. Jis tartum leidžia kiekvienam savąja kilme perdėtai besipučiančiam tautiečiui žvilgterėti pro stipriai didinantį stiklą į tamsiausius, niekam neatskleidžiamus savo sielos užkampius ir išvadas pasidaryti pačiam. "Meilės mokykla" yra papročių ir charakterių komedija.“ („Aidai“, 1966-05/Gegužė).

Titulinis lapas:  autoriaus vardas, pavardė, knygos pavadinimas, žanras, leidyklos emblema, leidimo metai. Antroje lapo pusėje taip pat nurodyta leidykla, leidimo metai, spaustuvė, aplanko dailininkė ir kt. leidybiniai duomenys.

Knygos sandara: p. 5-18 1. „Dainos gimimas“; p. 19-36 2. „Duetas moters balsui ir smuikui Venecijoje“; p. 37-57 3. „Dangus tuštėja, dangus pildosi“; p. 58-75 4. „Tyrone Power ir Martin Firreo plačiajame ekrane“; p. 77-88 5. „Sinjora su katėm“; p. 89-102 6. „Trys psichiatrai pienių lauke“; p. 103-124 7. „Rašytojas M. Lankosi N. mieste“; p. 127 turinys.

Turinio anotacija: „Tematiškai rašytojas naujoviškas, nes liečia aktualias išeivijos problemas, nagrinėja pokario išeivių pažiūras. Jis rodo tarpgeneracinį konfliktą tarp motinos, kuri laikosi Lietuvoje įgautos vertybių sistemos, ir dukters paauglės, kurios gyvenimas ir atitinkami norai pilnai čionykščiai — pasimatymai su portorikiečiu, gimnazijos šokiai ir ilgos suknelės („Dangūs tuštėja, dangūs pildosi"). Kita veikėja, Jūra, rausiasi po savo pasąmonę, ieškodama priežasčių savo vaikystėje užprogramuotoms asociacijoms, ir per dvidešimt septynerius metus pereina tris skirtingų krypčių mokyklas <...> savo lietuviškumu neįtilpdama nė į vieną siūlomų rėmų. Novelėje „Sinjora su katėm“ Landsbergis veiksmo centre pastato jau Amerikoje gimusią lietuvaitę, Aureliją Vaidilaitę, ir jos santykius su amerikiečiu Džordžu, įtakotus jos atbudusios „feministinės sąmonės“ <...> Landsbergis <...> kuria trečios emigracijos lietuvaitę Skaistę iš Jonavos, 1958 m. atsidūrusią New Yorke, bei pirmo apsakymo „Dainos gimimas“ sovietinį lietuvį saugumietį, choro palydovą ekskursijoje į Velsą. Pastarieji veikėjų tipai turbūt įdomiausi ir perspektyviausi. Literatūriniu atžvilgiu įdomu, kad Landsbergio rinkinyje pastebimi ir kai kurie pastovūs bruožai. Vieni jų, atrodytų, rišasi su rašytojo ilgu „užsibuvimu“ dramos užkulisiuose, kiti su jo ypatingai netiesioginiu temos pristatymo būdu. Tad reikia pastebėti, kad nors jo veikėjai labai įvairūs, tema ir išraiškos priemonės jo apsakymuose lieka gana vienodos. <...> Beveik visos rinkinio novelės turi aiškiai apibrėžtą laiko rėmą arba formatą. „Dainos gimimas“ apsiriboja koncertu Velse, „Tyrone Power ir Martin Fierro plačiame ekrane“ kontrapunktu pristato dviejų perspektyvų (Skaistės ir Confesor) kino scenarijų, „Sinjora su katėm“ prasideda ir baigiasi vienos popietės turistiniais atrakcionais Romoje. „Rašytojas M. lankosi N. mieste“ — rašytojo susitikimu su tautiečiais „Duetas moters balsui ir smuikui Venecijoje“ tenkinasi laiško forma (vaikino savo buvusiam mokytojui, kuris, pasirodo, miręs), o „Trys psichiatrai pienių lauke“ susideda iš kažkokio nepažymėto, neapibūdinto stebėtojo Zarasuose (ir 1938, ir I978 metais) ir Jūros trijų psichiatrą užrašų apie jos atvejį. <...>“ ( „Algirdas Landsbergis – kompozitoriaus žodžiais“. Parašė Violeta Kelertienė. „Aidai“, 1980/4 liepa-rugpjūtis).

Įrašai: nespalvotu pieštuku B. Brazdžionio ranka p. 61 parašytas komentaras: „švaistymą, ne svaidymą - / svaido sviedinį“. P. 90 pažymėta: „naujagimiai viščiukai“, prašyta: „viščiukai ne gimsta – juos išperi“, „Tik / išperėtai“

Titulinis lapas: autoriaus vardas, pavardė, knygos pavadinimas, žanras, leidyklos emblema. Antroje lapo pusėje nurodyta leidykla, leidinio numeris, leidimo metai, vieta ir kiti leidybiniai duomenys.

Knygos sandara: p. 5-89 „Ilgoji naktis“; p. 90-101 „Veidas aštriais žandikauliais“; p. 102-125 „Eisena“; p. 126-147 „Graikijos vėjas“; p. 148-175 „Žodžiai, gražieji žodžiai“.

1953 metais A. Landsbergiui už romaną „Kelionė” skirta dienraščio „Draugas” premija.

Prieštitulinis lapas: autoriaus vardas, pavardė, knygos pavadinimas. Antroje lapo pusėje nurodyta leidėjai, leidimo metai, spaustuvė, leidimo vieta.

Titulinis lapas:  autoriaus vardas, pavardė, knygos pavadinimas, žanras, leidyklos emblema. Antroje lapo pusėje nurodyta aplanko dailininkas.

Turinio anotacija: „Kelionės“ rėmai nėra komplikuoti. Knyga turi šiek tiek bendro su vadinamaisiais kelionių romanais. Skirtumas tasai, kad čia veikimas eina ne normaliose, o karo metų aplinkybėse, — bėgimas iš Lietuvos, prievartinis darbas vokiečių fabrike, nacių žlugimas ir galutinis vyriausio veikėjo apsisprendimas: atsigręžti prieš raudonąjį tvaną! Į šiuos spielčius įspraudžiamos įvairios scenos ir žmonės. Matome paskutinį Lietuvos vaizdą, kelionę svetur, darbus prie mašinų, pokarinę suirutę, idėjiškai skirtingus personažus — nacinės, komunistinės, krikščioniškos spalvos, arba ir visai be jokių spalvų. Visa tai lengvai galėtų sutilpti ir mūsų tradicinio romano apimtyje. Tačiau Algirdas Landsbergis, psichologine prasme, prašoksta ligšiolinę mūsų grožinės prozos vagą ir įneša moderninės psichologijos, vietomis gan gausiai. Jo knygos lapuose randame ir pasąmonės, ir sapnų, ir dar kitų ne taip jau racionalių savybių <...> pasąmoninis gyvenimas jo romane yra sukontroliuotas ir suveržtas. Jis neišeina į lankas, o yra santūrus ir naujosios psichologijos pastangomis pasinaudoja tik tiek, kiek tai reikia jo meniniam uždaviniui.

Šį bruožą — naujus psichologinius atspalvius — autorius daugiausia taiko savo pagrindiniam veikėjui Juliui. Kiti atžymėti maždaug tradicinio realizmo ženklu. Jų čia yra visa maišatis — iš visų žemės kraštų — rusų, armėnų, prancūzų, olandų, vokiečių ir dar kitų. Taip kad Julius jų tarpe yra vienintelis žmogus iš mūsų krašto. Autorius iš jo nenorėjo padaryti kokio apvalaus personažo, o paliko jį, lyg kokį veidrodį, kuriame atsimuša ir įvykiai, ir kiti žmonės. Pro jo akis matome pasaulį, ir kartais kyla įspūdis, lyg knyga būtų rašyta pirmo asmens vardu. Tokiais atvejais vyriausias veikėjas yra sunkiau apčiuopiamas. Jis mažiau turi galimybės gyventi, kaip kad iš knygos lapų išeina ir gyvena Eugenija Grandet, Pjeras, Skirgaila ir visa minia kitų. Užtai "Kelionėje" daug daugiau sučiuopiami yra visokie Weissai, Hildės, Grigorijai, Lcrenzo ir panašūs. Daugelis jų yra visokių vėjų perpūsti ir be moralinės atsakomybės. Viena, čia jie galėjo būti savo aplinkumos paveikti, antra — čia gal atsimuša kai kurių autorių mintis, kad nereikia puritoniškai žiūrėti į žmogaus veiksmų pavaizdavimą. Iš visų jų savo dvasiniu atsparumu išsiskiria Grigorijus, tikrasis krikščionis, panašus į tuos geruosius krikščionis <...>. Jisai „Kelionėje“ nėra atsitiktinis veikėjas, o reikalingas visai idėjinei knygos sąrangai, privedančiai prie įspūdingo ir prasmingo finalo. Šio finalo šviesoje kaip tik ir tektų nusverti visą romano mintį, o ne kabinėtis prie pavienių slidžių scenų. Tokį idėjinį įprasminimą vėl reikėtų laikyti nauja žyme dabartinėje mūsų beletristikoje, kuri linkusi savo herojus išgelbėti iš bolševikų nagų. bet nepagalvoja, kas išdrįs stoti veidas į veidą prieš komunizmą, atsigręžti ir savo dvasine jėga kovoti, net jeigu šis apsisprendimas tokiam žmogui ir reikštų ėjimą į tikrą mirtį.<...>“ („Aidai“. 1955 sausis.  1 numeris. )

Iliustracijos: pirmajame viršelyje, aplanke. Dailininkas Vytautas L. Adamkevičius.

Prieštitulinio lapo antroje pusėje priklijuotas B. Brazdžionio ekslibris.

Įrašai: prieštitulinio lapo antroje pusėje yra [parašytas įrašas]. Jis užteptas baltais dažais, todėl jis yra neparskaitomas. P. [5] pažymėtas tekstas, paraštėje parašyta: „Kokių?“. P. 101 pažymėtas tekstas, paraštėje parašyta „Kiolne“. P. 102, 104, 106, 192 parašytas neperskaitomas komentaras. P. 103 paraštėje patašytas komentaras „nebuvot“. P. 105 paraštėje parašyta „ė“. P. 115 pažymėtas tekstas, paraštėje parašyta: „kam tai / leisti?“. P. 127 pažymėtas tekstas, parašyta komentaras: „kitur / kitaip“. P. 129, 131, 132, 148, 194 pažymėtas tekstas. P. 130 pažymėtas tekstas, paraštėje parašyta: „Užsnūdo / ir / išėjo“. P. 230 paraštėje parašyta: „Ar tai / Lietuva?“. P. 259, teksto pabaigoje parašyta: „103 – vardo prasmė?“

Rinkinio tituliniame lape yra autorių pavardės, knygos pavadinimas, leidyklos ženklas ir B. Brazdžionio spaudas su monograma. B. Brazdžionio įrašai pieštuku: p. 44 (šone parašyta: gražiausia vieta visoj apysakoj; apačioje: manyčiau, jog visa tai nauja, ko autorius turėtų laikytis), p. 48 (apačioje parašyta: veiksmas nukeliamas į 1960 metus) , p. 115 (šone parašyta: pavyzdys). Knygos pradžioje J. ir A. Mekų autografas B. Brazdžioniui.

Titulinis lapas: knygos pavadinimas, autoriaus vardas, pavardė, įvado autorius, leidykla, leidimo vieta. Antroje lapo pusėje taip pat nurodytas knygos autorius, leidykla, spaustuvė ir kt. leidybiniai duomenys.

Knygos sandara: p. 5-7 Introduction, parašė Robert Payne (Įvadas); p. [9] Cast (personažų sąrašas ir trumpa charakteristika); p. 11-38 Act I (pirmas veiksmas); p. 39-59 Act II (antras veiksmas); p. 60-76 Act III (trečias veiksmas).

Turinio anotacija: „Landsbergis dramoje „Penki stulpai turgaus aikštėje“ įvaizdina partizano ir tardytojo pora, kuri tik paviršutiniškai žvelgiant yra antagonistinė. Ją vienija ne tik abipusio pralaimėjimo, bet ir partizano–skulptoriaus ir tardytojo–teisininko profesijos, formuojančios „kūną“ ir „tiesą“ (Imelda Vedrickaitė. Algirdo Landsbergio herojus: mito valktis ar praregėjimo iliuzija Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11).