LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Spalvotų meninių litografijų albumas „Vakarinių imperijos gubernijų senovės paminklai“ buvo parengtas Vilniuje, o atskiri jo lakštai spausdinti Berlyno ir Peterburgo spaustuvėse (1874). Sumanymo esmė – užfiksuoti šiose žemėse esamas ir buvusias pravoslaviškas cerkves. Daugelį litografijų kūrė Vilniuje dirbę dailininkai. Vienas jų, Ivanas Trutniovas kruopščiu detaliu piešiniu atkūrė Šv. Mikalojaus cerkvės vaizdą iki 1864 metų, pateikdamas ir įdomų tuometinės vilniečių buities paveikslą, kompoziciją pagyvindamas smulkiomis praeivių figūrėlėmis bei gatve pralekiančia karieta. Šv. Mikalojaus cerkvė statyta XIV a. vid. Algirdo žmonos iniciatyva, perstatyta 1514 metais. 1609 ji atiteko unitams, o 1865 tuometinio Vilniaus gubernatoriaus Michailo Muravjovo nurodymu vėl perstatyta. Litografijoje cerkvė užfiksuota iki rekonstrukcijos.

Aprašė Regina Urbonienė

1597 m. Vilniuje buvo pastatyta medinė Šv. Dvasios cerkvė. Privilegiją mūrinei Šv. Dvasios cerkvei statyti 1633 m. suteikė Lietuvos Lenkijos karalius Vladislovas Vaza. Šv. Dvasios atsiuntimo titulo cerkvė baigta 1638 m. Tai buvo barokinė trinavė, lotyniško kryžiaus plano bazilika su kupolu, dvibokščiu fasadu ir plačiu barokiniu frontonu. Prie cerkvės šiaurinėje pusėje buvo pastatyta varpinė. 1749 m. cerkvė nukentėjo nuo gaisro. Ją rekonstravo žymus Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas (1737–1767). Vietoje sudegusio jis pastatė barokinį ikonostasą, banguotais karnizais suskaidytą į tris mažėjančius tarpsnius, papuoštą kolonomis ir skulptūromis. XIX a. cerkvė sulaukė dar vienos rekonstrukcijos. V. Drėmos teigimu, po 1864 m. sukilimo generalgubernatorius N. Muravjovas išleido potvarkį „likviduoti lotyniškos dvasios liekanas cerkvių architektūroje“. 1873 m. vietoje žemo, paslėpto po stogu, būdingo ankstyvajam barokui kupolo pastatytas naujas, iškeltas ant aukšto būgno. Pakeistas ir fasadas – nugriautos voliutos ir banguotas frontonas tarp bokštų, kuris dar matyti 1834 m. gatvės išklotinėje. Vėlyvojo baroko formų varpinė perstatyta klasicizmo stiliumi. 12 ikonostaso paveikslų šiai cerkvei sukūrė iš Peterburgo į Vilnių atvykęs tapytojas Ivanas Trutnevas. Jo sukurtas spalvotas litografinis šios cerkvės vaizdas pasižymi detaliu, dokumentišku piešiniu, tiksliai atkuriančiu ne vien cerkvės architektūros ypatumus, bet pateikiantis ir dėmesingai užfiksuotą tuometinio Vilniaus fragmentą – su aplinkiniais pastatais, charakteringais gyventojų tipažais.

Aprašė Regina Urbonienė

Veido kopija iš Valstybiniame Ermitaže Sankt Peterburge saugomo 1654 m. Rembrandto nutapytos drobės „Senos moters portretas“.

Aprašė Dalia Tarandaitė

Spalvotų meninių litografijų albumo „Vakarinių imperijos gubernijų senovės paminklai“ sumanymo esmė – užfiksuoti šiose žemėse esamas ir buvusias pravoslaviškas cerkves. Albumo piešiniai buvo parengti Vilniuje, o atskiri jo lakštai 1874 spausdinti Berlyno ir Peterburgo spaustuvėse. Daugelio litografijų piešinius kūrė Vilniuje dirbę dailininkai. Vienas jų, Ivanas Trutnevas, detaliai ir kruopščiai atkūrė tuometinį Šv. Mikalojaus cerkvės fasado vaizdą, kompoziciją pagyvindamas smulkiomis praeivių figūrėlėmis. Cerkvė statyta XIV a. vid. Algirdo žmonos iniciatyva, perstatyta 1514 metais. 1609 ji atiteko unitams, o 1865 tuometinio Vilniaus gubernatoriaus Michailo Muravjovo nurodymu vėl perstatyta. Litografijoje cerkvė užfiksuota po rekonstrukcijos.

Aprašė Regina Urbonienė

Spalvotų meninių litografijų albumo „Vakarinių imperijos gubernijų senovės paminklai“ sumanymo esmė – užfiksuoti šiose žemėse esamas ir buvusias pravoslaviškas cerkves. Albumo piešiniai buvo parengti Vilniuje, o atskiri jo lakštai 1874 spausdinti Berlyno ir Peterburgo spaustuvėse. Kruopštaus detalaus piešinio litografijoje vaizduojamas Šv. Paraskevės (Piatnicos) cerkvės Vilniuje vaizdas 1807 metais. Legenda byloja, jog cerkvė yra pastatyta 1345 pagonių dievo Ragučio šventyklos vietoje. Jai sudegus, XVI a. pabaigoje pastatyta mūrinė cerkvė. XVII a. ji atiteko unitams. Laikui bėgant cerkvė buvo apleista ir tik XVII a. antrojoje pusėje pradėta remontuoti. Pasakojama, kad bažnyčia yra pagerbęs ir joje lankęsis Petras I, kuris cerkvei dovanojo iš švedų atimtas vėliavas. Apie bažnyčią taip pat pasakojama, jog Petras I 1705 čia pakrikštijo Aleksandro Puškino protėvį afrikietį Hanibalą. XIX a. cerkvė buvo beveik sugriuvusi. Tačiau antrojoje amžiaus pusėje, pradėjus statyti naujas cerkves ir remontuoti senąsias, ši cerkvė buvo taip pat remontuojama. 1864 ji buvo atstatyta pagal žymaus to meto architekto Nikolajaus Čiagino projektą ir tapo daug didesnė nei anksčiau buvusi cerkvė.

Aprašė Regina Urbonienė

1874 išleistame albume „Vakarinių imperijos gubernijų senovės paminklai“ surinkti ir publikuoti Lietuvoje bei kaimyninėse teritorijose buvusių ir esamų pravoslavų cerkvių vaizdai. Juos papildo keletas litografijų su vertingiausiais šiose cerkvėse saugotais liturginiais pravoslaviško tikėjimo atributais. Dalis albumo lakštų spausdinta Berlyne, dalis – Peterburge, ir visi jie pasižymi nepriekaištingu piešiniu, puikia spaudos kokybe. Litografijoje vaizduojama Švč. Trejybės cerkvė Vilniuje. Kalnas, ant kurio ji stovi, garsėja tuo, jog čia buvo trijų pirmųjų Lietuvos krikščionių kankinių Jono, Antano ir Eustacho mirties vieta. Apie 1347 Algirdo žmona Julijona jų garbei pastačiusi medinę Švč. Trejybės cerkvę. XVI a. šventovė buvo funduojama Konstantino Ostrogiškio kaip stačiatikių cerkvė. 1608–1827 bažnyčia priklausė unitų vienuoliams bazilijonams, vėliau ji atiteko stačiatikiams. Raiškaus, preciziško piešinio litografijoje užfiksuotas tuometinis jos vaizdas: ji turi gotikos, baroko ir rusų bizantinio stiliaus elementų. Šalia bažnyčios dešinėje pusėje yra išlikusi XVI a. Konstantino Ostrogiškio iniciatyva pastatyta monumentali, beveik kvadratinė, gotikos ir renesanso architektūros bruožų turinti varpinė.

Aprašė Regina Urbonienė