LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Nors tai ankstyvojo dailininkės kūrybinio laikotarpio darbas, bet jame jau ryškūs visi E. Kniūkštaitės kūrybos stiliaus bruožai, išskiriantys ją iš kitų autorių: romantizmas ir vaizdo paslaptingumas, kuriami vėliau menininkės ypač pamėgtu mistišku smaragdiniu mėnesienos apšvietimu. Vaizduojamas tiltas per Pravienos upelį Lietuvos etnografijos muziejuje. Kompozicija sudėliota formų ir spalvų kontrasto principu. Šviesios ritmiškos tiltelio polių vertikalės išryškėja žaliai pilkai juosvų tonų augmenijos bangose. Vertikalės atsispindi vandenyje ir sukuria įspūdį, jog tiltelis tarsi pakibęs dideliame aukštyje virš bedugnės. Tokį įspūdį sustiprina ir kairiame paveikslo kampe sukomponuoti, vandenyje atsispindintys žydinčių ievų krūmai, su tiltu kontrastuojantys savo forma, bet atliepiantys jam spalva. Dar vienas kompoziciškai ir spalviškai reikšmingas kompozicijos taškas – tamsiai mėlyno dangaus fone iš už Pravienos upelio šlaito kylantis ir viską apšviečiantis pilnaties mėnulis.

Romantiškame žiemos peizaže, nutapytame gana ankstyvame kūrybiniame laikotarpyje, spalvų ir apšvietimo pagalba Elena Kniūkštaitė sukuria nuotaikingą, šiek tiek teatro dekoracijas primenantį vaizdą. Formos labiau apibendrintos ir dekoratyvesnės, nei vėlesnių laikotarpių kūriniuose, tačiau sukurta žiemos nakties nuotaika jau primena vėlesnę autorės tapybą ir yra tokia įtaigi, jog žiūrovas, rodos, šaltyje ir tyloje girdi neužšąlusio upelio čiurlenimą. Priekiniame plane – balkšva, melsvai šešėliuota sniego danga, apšviesta iš po pilkšvai melsvų su rausvu atspalviu debesų beišlendančio mėnulio pilnaties. Paveikslo centre – oranžinės spalvos plytomis aprėmintas puslankio arkos formos akmeninis tiltas per Pravienos upelį. Dešinėje – juodas belapio medžio siluetas. Tiltelio fone – miško juosta su atskirų medžių ažūrais. Toliau dešinėje, nuokalnėje – Dzūkijos regiono Rudaminos sodyba, kurios apsnigto stubos stogo centre ryškėja oranžinis kaminas, spalva atliepiantis tilto apdailai. Tokios pat spalvos ir puslankio formos apvadas juosia iš po debesų pasirodantį mėnulį. Apie žmonių buvimą byloja tik likę sniege vėžės.

Darbas įtrauktas į E. Kniūkštaitės svarbesnių darbų sąrašą 1989 m. tapybos parodos kataloge ir 2008 m. leidinyje „Elena Kniūkštaitė“, publikuotas 2010 m. albume „Elena Kniūkštaitė“. 

Nuotaikingas rudeniškas Lietuvos etnografijos muziejaus vaizdas – paveiksle nutapytas kelio posūkis į Lietuvos etnografijos muziejaus Aukštaitijos vienkiemį – Daujėnų sodybą. Pirmame plane, dešinėje vaizduojamos trys avelės, sužiurę į priekį, tarsi laukiančios ateinančio žmogaus. Kitapus kelio – du aukšti, nurudusiais lapais medžiai, toliau nuo jų, už karčių tvoros – sodo obelys su ant šakų dar likusiais geltonuojančiais obuoliais. Dešiniau už obelų – akmeniniais pamatais Daujėnų sodybos tvartas. Tolumoje tarp medžių matosi muziejaus ūkinio kiemo pastatas. Rudenišką nuotaiką kuria dominuojančios geltonai rusvai oranžinės spalvos, dar ryškesnės dangaus mėlynume. Dešiniajame apatiniame paveikslo kampe – autorės parašas ir data: „El.99“.

Darbas įtrauktas į E. Kniūkštaitės svarbesnių darbų sąrašą 2008 m. leidinyje „Elena Kniūkštaitė“, publikuotas 2010 m. albume „Elena Kniūkštaitė“.

Paveiksle vaizduojamas dailininkės E. Kniūkštaitės pamėgtas Lietuvos etnografijos muziejaus motyvas – tiltas per Pravienos upelį ir Dzūkijos sektoriaus Rudaminos sodyba. Nors tai vėlyvo rudens peizažas, medžiai numetę lapus, gamtoje nebelikę žalumos, vaizdas atrodo pasakiškas, užlietas ryškios oranžinės gęstančios dienos šviesos, horizonte pereinančios į raudonai oranžinius atspalvius. Visa kita – medžių siluetai, sodybų stogai, tolumoje esantys statiniai, net mažutės dviejų vaikų figūrėlės su oranžinėm kepurėm ir su šuniuku, nutapyta rudai juosva spalva. Dešiniajame apatiniame paveikslo kampe – tokia pat spalva autorės parašas ir data: „Elena 07“.

Ne kartą įvairiais kūrybos periodais vaizduotas dailininkės pamėgtas Lietuvos etnografijos muziejaus Dzūkijos regiono vienkiemis – Rudaminos sodyba (pvz., 2008 m.). E. Kniūkštaitė yra tapiusi sodybą įvairiais metų laikais, o šiame paveiksle matome vėlyvos vasaros, pereinančios į rudenį, vaizdą. Regime gausų būsimą rudens gėrybių derlių: ant obels šakų noksta raudonšoniai obuoliai, sunkias galvas svarina saulėgrąžos, pirmame plane – bręstančių grikių laukas. Sodybos pastatai išsidėstę dauboje, vaizdas fiksuotas iš aukštesnio taško, todėl atsiveria ir tolesni planai – gelstantys medžiai už stubos, aukšti beržų siluetai ir tolumoje – miško masyvas. Paveiksle vyrauja įvairaus intensyvumo žali, geltoni ir gelsvai žalsvi gamtos tonai, pilkai rusvi pastatų ir žiogrių tvoros atspalviai ir šviesiai žydras dangus su švelniai gelsvai pilkšvai rausvais tonais tolumoje. Dešiniajame apatiniame paveikslo kampe – tamsiai ruda spalva autorės parašas ir data: „El.2011“.

Rudeniškas vaizdas į Kauno marias nuo skardžio Lietuvos etnografijos muziejaus Žemaitijos sektoriuje. Pirmame plane – medinė rotondinė pavėsinė, kurioje įsitaisiusi šeima – jauna moteris ilgais palaidais plaukais, barzdotas vyras ir mažas vaikutis. Į viršų smailėjantį pavėsinės stogelį puošia vėjarodis su gaidžio siluetu. Pavėsinės fone – liaunų medžių linkstančiom šakom ažūras. Kitame marių įlankos krante, už nugeltusių medžių guoto matosi senoji Rumšiškių bažnyčia ir varpinė. Priekiniame plane esančią žalsvai rusvos spalvos žolę ir viršuje žydrą dangų su baltai pilkšvais debesimis tolesniuose planuose keičia mėlynai pilkai juosvų, niūrokų tonų debesys . Apatiniame dešiniajame paveikslo kampe – autorės parašas ir data: „Elena 87“.

Darbas publikuotas 1989 m. E. Kniūkštaitės tapybos parodos kataloge, 2008 m. leidinyje „Elena Kniūkštaitė“  ir 2010 m. albume „Elena Kniūkštaitė“.

Būklė labai gera, rėmas naujas.

Vaizduojamas gęstančios vasaros vakaro saulės gaisų nutviekstas tiltas per Pravienos upelį Lietuvos etnografijos muziejaus teritorijoje. Oranžinė dangaus spalva atsispindi ramiame upelio vandenyje. Aplinkos tylą ir ramybę pabrėžia vandens paviršiuje besiplečiantis ratilas nuo į viršų šoktelėjusios žuvies. Banguotos tamsiai žalios spalvos fono medžių ir šviesesnių upelio meldų kontūro linijos kontrastuoja su balkšvų, griežtų tilto atraminių stulpų vertikalių ritmika ir tilto horizontale. Spalvinis kūrinio akcentas – melduose prie upelio įbridusi jauna geltonplaukė meškeriotoja raudona suknele ir su meškere rankose.

Darbas publikuotas 2010 m. albume „Elena Kniūkštaitė“.

Būklė labai gera, rėmas naujas.