Monstrancija vienpusė, tradicinės, kanoninės struktūros. Auksuota pėda išgaubta, tripakopė, dekoruota graviravimu ir kalstymu. Dekorą sudaro stilizuoti augaliniai ornamentai. Viršutinės pėdos dalies ornamentai sidabro spalvos. Stiebas su vazos formos nodusu. Monstrancijos glorija paauksuota, sumontuota iš trijų rūšių spindulių. Jos viršuje pritvirtinta Dievo Tėvo figūra ir dirbtinais brangakmeniais inkrustuotas kryželis. Ostijos rezervakulį puošia du vainikai, sudaryti iš stilizuotų augalinių bei rokailių ornamentų. Prie didžiojo vainiko abiejų šonų pritvirtinti sidabro angelai, o mažojo vainiko apačioje auksuotas angelas. Rezervakulis su pusmėnulio formos auksuota lunule ir dviem langeliais. Averso langelis įrėmintas dirbtinų brangakmenių inkrustacija. Monstrancija su trejomis legendomis lotynų kalba: viršutinėje dalyje „Gloria Patri et Filio et Spiritus Sancto Sicut erat in Principio et nune et Semper et in Seculorum Amen“, žemiau „Ec.ce Panis Angelorum“, dar žemiau „Factus cibu Vita...“. Monstrancija nesignuota, tačiau pagal stilių priskiriama garsiam, Žemaitijoje dirbusiam auksakaliui Kristijonui Štapeleriui.

Monstranciją muziejui nuolatiniam saugojimui perdavė Telšių katedros kapitulos garbės kanauninkas Bernardas Talaišis.
Žemaitijos auksakalio Kristijono Štapelerio monstrancijos daugiausia buvo paplitusios Žemaičių vyskupystėje, dignitorių bei fundatorių dėka jų yra patekę ir į kitas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupijas. Varnių katedros monstrancija – taip pat yra autorinis ir net signuotas Kristijono Štapelerio kūrinys.

Arbatinukas yra svogūno formos, dekoruotas įvairiaspalvėmis gėlių puokštelėmis, kurios meno žinovų vadinamos „Maiseno puokštėmis“. Arbatinukas dekoruotas įvairiausiais spalvotais vabzdžiais bei rokailių ornamento fragmentais. Dangtelio rankenėlė – besiskleidžiančios rožės šakelės pavidalo. Atskiras reljefines bei dekoro detales dar paryškina sodrus auksavimas. Dugnas pažymėtas Maiseno manufaktūros ženklu. 1731 m. šioje manufaktūroje pradėjo dirbti porceliano modeliuotojas Johanas Joachimas Kendleris. Jo sukurti indai ir mažoji porceliano plastika išgarsino Maiseno manufaktūrą. Kartu su Kendleriu dirbo dailininkas Jahanas Gregorijus Hioroltas [Johann Gregorius Höroldt]. Šių menininkų dėka Maiseno porcelianas įgavo savitas formas bei unikalų spalvinį dekorą. Nalenč-Gorskių šeimai priklausiusį porcelianą šie dvarininkai sukaupė iš bent trejus Maiseno manufaktūros periodus atspindinčių gaminių. Tuo šis rinkinys ir yra vertingas. Jis rodo ir Žemaitijos dvarininkų prieraišumą Vakarų meno tradicijai.

Nalenč-Gorskių šeimai priklausęs Maiseno [Meissen] porcelianas dabartinio Telšių rajono teritorijoje esančio Biržuvėnų dvaro rūmuose buvo paslėptas 1940-asiais metais, kai Nalenč-Gorskių šeima, traukdamasi nuo bolševikų, iš šio dvaro persikėlė į kitą jiems priklausantį Šaukėnų dvarą. Iš ten šeima vėliau pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Prancūzijoje. Užkasti porceliano indai Biržuvėnuose išgulėjo daugiau nei pusę amžiaus.
Pirmą kartą po tremties tuo metu gaisro suniokotame Biržuvėnų dvaro mediniame rūme jauniausioji Tomo ir Onos Nalenč-Gorskių duktė Janina Gorskytė-de Nagurski [Nagourski] su abiem sūnumis apsilankė 2005-aisiais metais. Porceliano indų rinkinys buvo atkastas vadovaujantis jų turėtu anksčiau mirusio Janinos brolio Antano Aleksandro iš atminties nubraižytu dvaro rūmų planu. Jame specialiai buvo pažymėta patalpa, kurioje buvo paslėptos vertybės. Atkasant porcelianą dalyvavo Nalenč-Gorskių palikuonys – Nagurskių šeima. Jiems talkino Biržuvėnų etnografinio muziejaus įkūrėja Aldona Simonavičiūtė ir šio Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis. Radinį šeima paliko Lietuvoje, pavesdama jį nuolat saugoti Žemaičių vyskupystės muziejui. Rinkinį sudaro 290 eksponatų – pietų stalo, arbatos bei kavos gėrimo indai, pagaminti garsiojoje Maiseno porceliano manufaktūroje XVIII amžiaus pirmoje pusėje – XIX a. viduryje. Rinkinyje taip pat yra sidabruotos alavo šampaninės, pagamintos XIX a. viduryje „Frage Plague“ dirbtuvėje Varšuvoje, du XIX a. 3–4 dešimtmečio pistoletai iš Rygos ir Vilniaus auksakalio Benjamino Keidos XVIII a. padarytas samtis su šaukšteliu.

Paveikslas „Švenčiausioji Mergelė Marija Rožančinė“, arba šiuolaikiškiau tariant – „Rožinio Švenčiausioji Mergelė Marija“, yra vienas iš vertingiausių muziejaus bažnytinės tapybos darbų, sukurtų XVIII amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Autorius, deja, nežinomas.
Žemaitijoje šio tipo paveikslai yra itin reti, todėl muziejuje saugomas kūrinys – ne mažiau unikalus, nei kai kurie kiti mūsų jau matyti eksponatai. Angelų apsupta Dievo Motina ant rankos laiko Kūdikį. Jų galvas vainikuoja karūnos – karališki šių asmenų atributai. Marija čia vaizduojama kaip Rožinio Karalienė. Ji kartu su Dievo Sūnumi – Kūdikiu Jėzumi – teikia rožinius šventam Dominykui ir šventai Kotrynai Sienietei. Paveikslo siužetas gal kiek primena vadinamąją „Šventojo Dominyko viziją“. Jos metu šis šventasis regėjęs Mariją, teikiančią jam karoliukų vėrinį, kurį jis pavadinęs Švenčiausiosios Dievo Motinos rožių vainiku.
Šiame paveiksle šventos Kotrynos bruožai, jos rankos, laikančios Nukryžiuotąjį ir leliją, nutapyti subtiliai ir išraiškingai. Paveikslo įspūdį sustiprina abipus jo klūpančios dviejų tų pačių šventųjų – Dominyko ir Kotrynos – medžio skulptūros, kurios autentiškai nebuvo susijusios su šiuo paveikslu.

Restauruojant paveikslą nustatyta, kad paveikslas yra buvęs su metalo karūnomis, pavienėmis žvaigždutėmis, metalo aptaisų būta ant Marijos plaukų ir pusmėnulio. Perdažant apkaustai nebūdavo nuimami. Šventųjų rūbai dengti karpyto popieriaus žvaigždėmis bei ornamentais, kurie nudažyti bronza.

Arnotas yra viršutinis katalikų kunigo drabužis, vilkimas per šventąsias Mišias. Be kapos – kito specialaus viršutinio rūbo, tai yra puošniausias ir reikšmingiausias liturginis aprėdas. Dvasininkas užsivelka jį ant kitų liturginių rūbų, taip išreikšdamas visa globojančią Dievo meilę.
Vitrinoje gulintis rankų darbo arnotas buvo sukurtas XVIII amžiaus pabaigoje nežinomo Žemaitijos meistro. Rūbas yra baltos liturginės spalvos, barokinės formos, pasiūtas iš vienspalvio šilko ir brokato, siuvinėtas metalo siūlais. Pagrindinis simbolis ir puošybos elementas yra reljefinė taurė su ostija, reiškianti Eucharistiją. Taurė suformuota kimštine technika, išsiuvinėta tokiais pačiais sidabro siūlais, auksuotomis grandinėlėmis bei akutėmis sidabriniuose įtvaruose. Eucharistinė simbolika dar sustiprinta iš taurės sklindančiais spinduliais, suformuotais iš auksuotų siūlų grandinėlių. Tai išties išraiškingas, netipinis arnotas, laikytinas unikaliu liaudiškos žemaičių bažnytinės tekstilės kūriniu.

Žemaičių vyskupystės muziejuje yra saugomi Varnių katedros Aukos altorių puošiančių Petro Repšio reljefų „Žemaičių krikštas“ eskizas ant kartono ir gipso modeliai. Jie buvo kuriami 2000-aisiais–2008-aisiais metais, rengiantis garbingai pažymėti Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų Varnių katedroje. Nuo šių gipsinių medelių per du kūrimo etapus buvo pagaminti sidabruoti altoriaus bronziniai reljefai.
Reljefo centrinėje dalyje vaizduojamas vaiko krikštas: vyskupui pilant vandenį šiam ant galvos, it medis pražysta kryžius, jo žiedus apspinta Dievo tvariniai – bitutės, virš vaiko balandžio pavidalu leidžiasi Šventoji Dvasia. Stebėtojų čia nėra: visi žmonės, kurie pavaizduoti ano meto luomine tvarka – šventikai, kariai ir žemdirbiai, bei naminiai gyvuliai, paukščiai ir žuvys, tarp jų Žemaičių simbolis meška, yra atsisukę į kryžių, simbolizuojantį pačią Bažnyčią, ir eina į krikštą. Šioje misterijoje dalyvauja Saulė ir Mėnuo – tai visuminio persikeitimo scena. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Žemaičių meška čia pavaizduota laisva, be grandinės.
Šoniniuose reljefuose kairėje įamžinti Varnių katedros tituliniai šventieji, Apaštalai Petras ir Povilas – jų atsisveikinimas Romoje prieš kankinystę. Dešiniajame pagal viduramžių ikonografinę tradiciją kaip fundatorius pavaizduotas Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas – pirmosios Varnių katedros, naujai užgimusios Medininkų vyskupijos ir pirmojo jos vyskupo Motiejaus donatorius. Paties altoriaus, kaip stalo ar erdvės, kuriuose šie reljefai sumontuoti, autorė yra architektė Gražina Pajarskaitė.

Kryžių sodyboje Nevardėnų k. Varnių vlsč. pastatė Vladas Montvydas 1943 m. Kryžius vienastiebis, stačiakampio skerspjūvio. Kryžmos centre pritvirtintas alavinis medalionas „Kristaus veidas“. Apatinėje stiebo dalyje išskaptuota data ir raidės „1943 M. V“. Apatinė dalis platesnė. Perėjimas į platesnę dalį profiliuotas. Šakos prie stiebo pritvirtintos varžtu su sriegiais.

Vladas Montvydas, būdamas jaunas,  tarnavo Lietuvos kariuomenėje, pas Varnių stalius ir kalvius mokėsi amatų. Vokiečių okupacijos metais įsteigė kooperatyvą ir aprūpindavo miestelio gyventojus maisto produktais. Su žmona Brionislava augino 5 vaikus. Apie 7 kilometrus nuo Varnių buvęs Montvydų ūkis prieškario ir karo metais garsėjo kaip pavyzdinis. Vladas Montvydas Antrajam pasauliniam karui besibaigiant ėmė burti partizanų, pasiryžusių kovoti prieš sovietinę Lietuvos okupaciją, „Vanagų“ būrius, vadinamąją Lietuvos Laisvės Armiją. Šiuos būrius Montvydas apjungė į partizaninę „Šatrijos rinktinę“ ir iki žūties vadovavo visai Žemaičių partizanų apygardai.
1944 metų Kūčių vakarą sovietiniai okupantai iki pamatų sudegino pavyzdingąją Vlado Montvydo ūkio sodybą. 1945 m. liepos 26–27 dienomis už paramą partizanams NKVD kariuomenės 130-ojo pasienio pulko kareiviai ir NKVD Varnių valsčiaus poskyrio stribai, siekdami sunaikinti Vlado Montvydo būrio partizanus, vykdė karinę-čekistinę operaciją. Jos metu buvo apsuptos ir padegamaisiais šoviniais apšaudytos gyventojų Mykolo Antanavičiaus, Stepo Gužausko ir Dirmeikių sodybos. Partizanai ir kiti gyventojai, bandę pabėgti iš degančių pastatų, buvo nušauti, kiti sudegė. Šios baudžiamosios sovietų akcijos metu buvo nužudyta ne mažiau negu 20 asmenų nuo šešių mėnesių iki 57 metų amžiaus. Visi jie buvo Vlado Montvydo kaimynai iš Nevardėnų ir Siriškės kaimų. Duomenys apie nužudytuosius yra pateikti Varnių parapijos mirties metrikų knygoje.
Vladas Montvydas kartu su savo adjutantu Broniumi Alūza-Bedaliu žuvo 1953-ųjų metų rugpjūčio 23-iosios vakarą netoli Varnių – tarp Lūksto ir Paršežerio. Jų palaikai buvo atvežti į Varnius ir numesti kieme prie NKVD pastato. Atpažinimui atvesti gyventojai prisimena, kad žuvusiųjų lietuviškos kariškos uniformos buvo sveikos, tik galvose matėsi šautinės žaizdos. Darytina išvada, kad susirėmimo su sovietų valdžios pajėgomis metu, jie, matydami, jog gali patekti į nelaisvę, paskutinius šovinius pasiliko sau. Našlaičiais likusius penkis Vlado Montvydo mažamečius vaikus, suteikę jiems svetimas pavardes, išaugino ir į mokslus išleido Žemaitijos kaimų valstiečiai.
Šis autentiškas Montvydo kryžius yra mūsų Laisvės paminklas! Varniuose 2013 m. Vladui Montvydui buv. NKVD teritorijoje ties Dariaus ir Girėno bei M. Daukšos gatvių kampu pastatytas garbingas paminklas.