Izidorius, Izidorius Artojas (apie 1070–1130). Ispanų šventasis (šventė V.15), kanonizuotas 1622. Gimė netoli Madrido. Buvęs labai darbštus, gailestingas, mylėjęs ne tik žmones, bet ir gyvulius, šelpęs už save neturtingesnius, dirbęs pas ūkininką padieniu darbininku. Kiekvieną rytą, prieš eidamas į darbą, Izidorius buvo pratęs išklausyti šv. Mišių vienoje iš Madrido bažnyčių. Kartą darbininkai apskundė Izidorių šeimininkui, kad jis kiekvieną rytą vėluojąs į darbą. Norėdamas įsitikinti, šeimininkas pasekė Izidorių ir, pasak legendos, vieną rytą užtiko jį besimeldžiantį, bet tuo metu lauką už jį aręs angelas. Pasak kitos versijos, šeimininkas pamatęs angelą, ariantį kartu su Izidoriumi, todėl jų darbas buvęs spartus ir prilygęs kitų trijų artojų darbui. Dar pasakojama, kad Izidorius prikėlęs iš numirusių šeimininko dukrelę, kad privertęs gėlo vandens srovę prasiveržti visiškai sausoje vietoje, idant numalšintų savo šeimininko troškulį, o tas šulinys išlikęs iki šiol. Praėjus 40 metų po Izidoriaus mirties, jo kūnas iš kapinių buvo perkeltas į Madrido Šv. Andriejaus bažnyčią. Šv. Izidorius yra valstiečių ir visų padienių darbininkų globėjas. Šventasis dažniausiai vaizduojamas ariantis; kartais jis aria kartu su angelu, kartais kai meldžiasi, už jį lauką jaučiais aria angelas. Šv. Izidoriaus kultą Lietuvoje išplatino jėzuitai. Labai populiarus ir lietuvių tautodailėje. Dažnai tapatinamas su šv. Izidoriumi Seviliečiu. Pagal „Krikščioniškosios ikonografijos žodyną“. Vilnius, 1997