Juozo Grušo namai-muziejus yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys. Muziejus įkurtas 1989 m. name, kuriame beveik pusę šimtmečio (1938–1986) gyveno ir kūrė viena ryškiausių lietuvių kultūros asmenybių – dramaturgas, prozininkas, žurnalistas, vertėjas, eseistas, Kauno miesto garbės pilietis Juozas Grušas (1901–1986). Nuo 2001 m. čia atidaryta nuolat veikianti ekspozicija. 

Namas, kurio projektas buvo paties rašytojo sugalvotas, yra tradicinio sodybos tipo, patogiai ir racionaliai išplanuotas. Lankytojams suteikiama galimybė pažvelgti į autentišką rašytojo namų aplinką, jo įveistą sodą, pailsėti J. Grušo sumanytoje įdomioje arkos formos pavėsinėje, pavadintoje „Rozenbogenu“ – Rožių vartais. Memorialinė erdvė sudaryta iš dviejų susijungiančių kambarių, kuriuos galima atskirti suveriamomis durimis. Iki šiol išsaugotas senasis kambarių interjeras, baldai, memorialinė biblioteka. Muziejus didžiuojasi išsaugota meno kolekcija, rankraščių, nuotraukų rinkiniais, epistolika. Kituose kambariuose galima pamatyti J. Grušo kūrybinio palikimo ekspoziciją, kurioje atsiveria turtinga jo knygų galerija: nuo pirmosios novelių rinktinės iki XXI a. išleistų apsakymų užsienio kalbomis. Smalsumą žadina 2001 m. pastogėje remonto metu aptikti nuostabūs radiniai: pjesės „Diktatorius“ rankraščiai, rašytojo tėvo Antano Grušo garbingi apdovanojimai, prieškario laikotarpiu siūta Lietuvos vėliava. Teatrinėje ekspozicijoje – pagal J. Grušo istorines dramas sukurtų spektaklių scenos, rodomi kino filmų kadrai. Ypatinga vieta skirta Kauno dramos teatro pastatytam spektakliui „Barbora Radvilaitė“ (1972), kuris buvo pripažintas šimtmečio spektakliu. 

J. Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys, įkurtas 1997 metais. Šiame bute 1920–1933 m. gyveno ir kūrė garsus lietuvių visuomenės veikėjas, rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933). Jis – ryškus XIX–XX a. Lietuvos tautinio atgimimo dalyvis, pats neramiausias ir populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune. Vaižgantas buvo žinomas publicistas, pedagogas, literatūros istorikas ir muziejininkas. Savo amžininkus jis stebindavo žaižaruojančiu sąmoju ir išmintimi, jaunimo buvo mylimas už gyvybingą, energingą charakterį. Į Kauną iš Vilniaus atsikėlė 1920 m. pavasarį, pakviestas Antano Smetonos redaguoti dienraščio „Tauta“. Vaižganto namuose dažnai rinkdavosi Kauno inteligentai, menininkai, kariškiai, dvasininkai, įžymūs visuomenės veikėjai.

Keturių kambarių butas, kurį J. Tumas nuomojo iš gydytojo Petro Musteikio, dabar atrodo beveik taip pat, kaip ir jam čia gyvenant. Autentiškai atkurti aplinką padėjo paties Vaižganto palikta ikonografine medžiaga: visus savo kambarius rašytojas buvo nufotografavęs. Ir šiandien juose galėsite pamatyti autentiškus baldus, įvairius daiktus, J. Tumui priklausiusius meno kūrinius. Kambarių interjeras papildytas rašytojo gyvenimą atspindinčiomis fotografijomis. Muziejus lankytojus kviečia pajusti Vaižganto laikų Kauno – laikinosios sostinės – dvasią, pažinti iškilaus anų dienų inteligento asmenybę, jo kasdienę aplinką.

Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė, 1904–1945) – iškiliausia Lietuvos XX a. poetė lyrikė, didelio talento ir sudėtingo likimo literatūros klasikė. Jos kūryba išversta maždaug į trisdešimt pasaulio kalbų.

Salomėjos Nėries memorialinis muziejus Kauno priemiestyje, Palemone, atidarytas 1962 metais. Namas statytas 1937–1938 m. pagal poetės vyro – skulptoriaus ir architekto Bernardo Bučo projektą. Jis – medinis, vėliau aptinkuotas, dviejų aukštų, su mansarda ir mūriniu priestatu skulptūros dirbtuvei. Poetė su šeima čia gyveno nuo 1937 iki 1941 metų.

Erdvioje salėje, buvusioje B. Bučo vasaros skulptūros dirbtuvėje, pasitelkiant informacines technologijas, įrengta literatūrinė ekspozicija. Joje pristatomas Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos kelias, eksponuojamos fotografijos, rankraščiai, knygos ir dokumentai, ištraukos iš poetės dienoraščių, vertimai, asmeniniai daiktai. Muziejuje atkurtas XX a. ketvirtojo dešimtmečio menininkų namų interjeras. Keturiuose memorialiniuose kambariuose surinkti ne tik S. ir B. Bučų asmeniniai, bet ir tarpukario Lietuvos inteligentų buityje naudoti baldai, daiktai. Žiemos dirbtuvėje eksponuojami B. Bučo darbai, fotografijos. Svečių kambaryje saugomi šeimos baldai, poetės memorialinė biblioteka. Siauri, mediniai laiptai veda į poetės darbo kambarį ir neįprastą, originalų miegamąjį antrajame aukšte.

Vaikų literatūros muziejus yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys. Muziejus įkurtas 1991 m. žymaus politiko, visuomenės veikėjo Mykolo Sleževičiaus (1882–1939) moderno stiliaus name, kuris buvo pastatytas 1933 m. Šiuo metu tai tarsi pasakų namas, kuriame lankytojai gali pamatyti, išgirsti, sužinoti apie geriausias lietuvių literatūrines pasakas, gražiausius eilėraščius, įdomiausias pjeses ir jų kūrėjus. Penkiose pastovios ekspozicijos salelėse muziejaus svečiai gali atpažinti pasakų personažus – Agę Melagę, milžinę Neringą, Arklį Dominyką ir jo aplankytų planetų valdovus Venerą ir Saturną, raganaitę Džildą, Jakamutį bei dar tris dešimtis įvairiausių pasakų veikėjų, kurie atgyja lankytojams pasimatavus jų kostiumus.

Pasibeldę į paslaptingus vartus, susipažinsite su išeivijoje kūrusiu urbanistinės pasakos pradininku Juliumi Kaupu (1920–1964). Daugelio J. Kaupo pasakų veiksmas vyksta Kaune, o iš namo senamiestyje galima patekti į patį... pragarą. Vieną po kitos atverdami pasakos maketo dureles lankytojai keliauja iš daktaro Kripštuko namų Rotušės aikštėje į apleisto negyvenamo namo rūsį...

Muziejuje kviečiama leistis ir į interaktyvią kelionę po neįprastą bei gana klaidžią Ydų šalį, kurią pagal rašytojo Vytauto Petkevičiaus pasaką „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ atkūrė ir išpjaustė menininkas Marius Jonutis. Lankytojų smalsumą visada sužadina įdomi dėžė su durelėmis – jas atvėrus ir ėmus sukti viršuje įtaisytas rankenėles, juda pasaka – pražysta Prano Mašioto sodas. Tai – taip pat M. Jonučio rankų darbas. Drąsiausi muziejaus lankytojai gali išbandyti skrydį kosminiu laivu į žaislų planetą Tandadriką arba sužinoti senovinės spintos gyventojų istorijas.