Chaimo Frenkelio vila – viena įspūdingiausių kultūrinio turizmo vietų Lietuvoje. Restauruota prabangi vila su parku, jį puošiančiu fontanu ir Tūkstančio rožių rožynu, yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pradžios moderno architektūros statinių. Jo autentiškas interjeras žavi išlikusia medžio apdaila, puošniais lipdiniais, freskų fragmentais. Vilos ekspozicijose pristatoma Lietuvos provincijos dvarų ir tarpukario Šiaulių miesto kultūra, žydų paveldas, vyksta renginiai, koncertai, festivaliai.

1908 m. šalia Šiauliuose įkurto klestinčio odų fabriko Chaimas (1857–1920) ir Dora Frenkeliai pasistatė dviejų aukštų gyvenamąjį namą – vilą. Statybos metai spėjami pagal vėjarodę, esančią ant stogo. Vilos architektas nežinomas. Tai vienintelis Šiauliuose ir vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių XX a. pradžios moderno epochos architektūros pastatų.

Chaimo Frenkelio viloje buvo įgyvendinta daugelis XX a. pradžios technikos naujovių: įvestas vandentiekis, centrinis šildymas, elektra, telefonas. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia gyveno Chaimo ir Doros Frenkelių šeima. Tarpukario metais jie naudojosi viena namo puse, kurioje yra atskiras įėjimas, o kitoje namo pusėje veikė Šiaulių Hebrajų gimnazija. Nuo 1940-ųjų daugiau kaip 50 metų šiame pastate veikė ligoninė. Iš pradžių vila buvo paversta sovietų karo ligonine, vėliau – Vermachto lazaretu, o nuo 1944-ųjų – Sovietų armijos Pabaltijo karinės apygardos ligonine. Sovietmečiu, vykdant pastato rekonstrukciją, buvo sugadintas vilos eksterjeras. Nesunaikinta išliko didžioji dalis vidaus interjerų: mediniai aptaisai, laiptai, paneliai, ąžuoliniai ornamentuoti parketai, durys su įspūdingais švieslangiais. 1993 m. namas buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus žinion.

Dabar Chaimo Frenkelio vila funkcionuoja kaip istorinis kultūros centras, atveriantis lankytojams daugiasluoksnį Lietuvos ir Europos kultūros paveldą. Viloje veikiančioje ekspozicijoje „Provincijos dvaras ir miestas XIX amžiaus viduryje – XX amžiaus viduryje“ pristatomos vertybės, į muziejų suvežtos 1940–1941 metais iš nacionalizuotų Šiaulių apylinkių dvarų. Ekspozicijos pradžioje – trumpa pažintis su buvusiu vilos šeimininku Frenkeliu ir jo veikla Šiauliuose.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys Dviračių muziejus – vienintelis dviračių muziejus Lietuvoje. Jis buvo įkurtas 1980 m. ir penkerius metus veikė tuometinėje Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“. Vėliau muziejus buvo perkeltas į dabartines patalpas Vilniaus gatvėje. 1993 m., pasikeitus ekonominei situacijai „Vairo“ įmonėje, siekiant išlaikyti Dviračių muziejų, jis buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus žinion ir tapo šio muziejaus padaliniu. Muziejuje kaupiami, saugomi ir eksponuojami dviračiai, organizuojami įvairūs renginiai. Dviratis čia pristatomas ne tik kaip viena seniausių ir populiariausių susisiekimo priemonių, bet ir kaip pasaulyje populiaraus dviračių sporto priemonė.

Dviračių muziejuje veikianti ekspozicija „Dviratis technologijų pasaulyje“ supažindina su dviračio atsiradimo istorija ir jo raida iki šių dienų. Rodomi pirmieji lietuviški namų darbo dviračiai, padaryti iš medžio ir geležies, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse pagaminti dviračiai, kurie buvo populiariausi Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat ir šiuolaikiniai dviračiai, velomobiliai, jų aksesuarai.

Fotografijos muziejus – vienintelis specializuotas fotografijos istorijos, meno ir technikos muziejus Lietuvoje, svarbus daugiafunkcinis fotografijos centras, kuris saugo ir reprezentuoja reikšmingą beveik 150 000 eksponatų ir muziejinių vertybių Lietuvos vizualiojo paveldo, fotografijos technikos ir įrangos, spaudinių ir dokumentų rinkinį. 2014 m. modernizuotame muziejuje organizuojamos šiuolaikinės ir istorinės Lietuvos ir užsienio fotografijos parodos, vyksta susitikimai su autoriais, fotografijos tyrinėtojais, edukaciniai užsiėmimai bei kita įvairiapusė šiuolaikiška ir inovatyvi edukacinė ir pramoginė veikla. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Tatjanos Luckienės–Aldag trišaliu susitarimu 2014 m. muziejuje įkurtas Vito Luckaus fotografijos centras, kuris tyrinėja XX a. II pusės Lietuvos meninę fotografiją ir vieno konceptualiausių jos atstovų – Vito Luckaus kūrybą, rūpinasi jo archyvo išsaugojimu,  kitų šio laikotarpio fotografijos kūrėjų archyvų globa, tyrimu ir sklaida.

Radijo ir televizijos muziejus įkurtas 1982 m. kraštotyrininko Jono Rimkevičiaus ir radijo mėgėjų grupės iniciatyva. Nuo 1994 m. muziejus yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Muziejaus ekspozicija atskleidžia garso ir vaizdo atkūrimo, telekomunikacijos prietaisų raidą nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų, padeda pažinti ir suprasti šių prietaisų veikimo principus ir galimybes, pristato retų eksponatų kolekcijas. Čia galima pamatyti skirtingais laikotarpiais pagamintus veikiančius televizijos imtuvus, išgirsti grojančius mechaninius patefonus, elektrofonus, magnetofonus, patiems paieškoti radijo stočių su senais radijo imtuvais, išbandyti telegrafo aparatą ir Morzės abėcėle pasiųsti SOS signalą. 

Venclauskių namai yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Tai – daugiafunkcis istorijos ir kultūros pažinimo centras, netradicinė bendravimo ir laisvalaikio erdvė Šiauliuose. Venclauskių namų pastatas – ryškus tarpukario modernizmo architektūros objektas (architektas Karolis Reisonas), unikalus ir vienas iš charakteringiausių Lietuvoje XX a. pirmosios pusės privataus interjero tapybinio dekoro pavyzdžių.

Visuomenės veikėjų, Pasaulio tautų teisuolių Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių namas buvo pastatytas 1925–1927 metais. Jų šeima čia gyveno iki 1944 metų, kol pasitraukė į Vakarus. 1955 m. namas buvo paskirtas Šiaulių muziejui „Aušra“. 1959 m. muziejuje buvo atidaryta pirmoji pokario ekspozicija.

1991 m. advokatė, Šiaulių miesto garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė ir jos sesuo Danutė savo tėvų namus dovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui, iškėlusios sąlygą, kad pastatas visada priklausys visuomenei ir jame veiks muziejus. Jų tėvų namai vėl atviri lankytojams ir laukia visų norinčių pažinti ir kurti Šiaulių miesto istoriją.

Restauruotame kultūros paveldo objekte pristatomos istorinės parodos, organizuojami renginiai ir edukacijos, veikia kūrybinės dirbtuvės, atvira skaitykla. Lankytojai kviečiami įsitraukti į įvairias edukacines ir pramogines veiklas ar tiesiog pailsėti, pabendrauti.

Žaliūkių malūnininko sodyba yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys. Ši sodyba-muziejus – etnokultūros, tradicinių papročių ir veiklos bei pramogų erdvė, supama šiuolaikinio miesto. Lankytojai čia gali išvysti atkurtą malūnininko trobą su etnografine ekspozicija ir restauruotą vienintelį Šiauliuose išlikusį XIX a. antrosios pusės Lietuvos tradicinės medinės architektūros statinį su autentiška grūdų malimo įranga – Žaliūkių vėjo malūną.

Ištisus metus sodyboje vyksta kasdienis malūnininko šeimos gyvenimas: malami grūdai, kepama duona. Kasdienybę paįvairina kartu su miesto bendruomene švenčiamos kalendorinės lietuvių liaudies šventės. Sodyba pritaikyta pažintiniam ir kultūriniam turizmui: lankytojų patogumui sutvarkyta teritorija, įrengtos vaikų žaidimo ir automobilių stovėjimo aikštelės.

XIX a. pabaigoje pastatytas Žaliūkių malūnas yra vienintelis išlikęs ir saugomas medinės architektūros technikos paveldo objektas Šiauliuose. Jis taip pat yra pirmasis Lietuvoje grūdų apdirbimo istorijos muziejus ir svarbus Šiaulių miesto pietinio rajono kraštovaizdžio akcentas. Žaliūkių vėjo malūną apie 1875–1880 m. pastatė vokietis Gustavas Danielis tuometiniame Žaliūkių kaime, nuo kurio malūnas ir gavo pavadinimą. Vėliau, 1930 m., malūnas atiteko jo sūnui Evaldui Danieliui, kuris ir buvo paskutinis malūno savininkas iki 1940 metų. Šalia malūno stovėjo malūnininko sodyba – dviejų galų gyvenamasis namas. Prie jo 1925 metais buvo pastatytas akmeninis pastatas, skirtas motoriniam malūnui. Šiam sudegus, pastatas naudotas kaip tvartas ir daržinė. Kiek tolėliau stovėjo namas, kuriame gyveno samdomas malūnininkas. Į malūną suvažiuodavo ūkininkai iš aplinkinių kaimų.

1940 m., per pirmąją sovietų okupaciją, malūnas buvo nacionalizuotas, o 1957 m. jo darbas buvo visai sustabdytas. Apie dešimtmetį Žaliūkių malūnas stovėjo apleistas. 1967 m. jis buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui, kuris malūną suremontavo ir 1970-aisiais jame atidarė malimo ekspoziciją. Joje buvo rodomi eksponatai nuo geležies amžiaus iki tuometinių laikų. 2000-aisiais prie Žaliūkių vėjo malūno pradėtos rengti Senųjų amatų dienos, sutraukiančios itin daug dalyvių. 2009 metais malūnas restauruotas dar kartą, 2011-aisiais atstatyta malūnininko troba.
Malūnų konstrukcijos ir technologinė įranga yra vertingas vietos meistrų inžinerinės minties palikimas ir tautų technologinių mainų pavyzdys. Lietuva – medžio kultūros tradicijų kraštas, todėl šiandien yra svarbu pažinti ir išsaugoti šių statinių autentiškas statybos medžiagas, konstrukcijas ir technologijas.