Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, susiformavusi III-IV a., vėlyvajame geležies amžiuje (IX-XII a.) apėmė teritoriją, kuri driekėsi į rytus nuo Šventosios, Nemuno vidurupio ir tęsėsi iki pat Svirių bei Naručio ežerų. Alinkos-Raistinės pilkapynas yra šios teritorijos pietvakarinėje dalyje. Paminklas pirmą kartą paminėtas 1933 m., Valstybinės archeologijos komisijos bylose. Jose minima, kad netoli Puikino ežero šiaurės rytų kranto yra išlikę 27 pilkapiai. Taip pat minima, kad pilkapynas nuolat ardomas. Jame randama žmonių, arklių kaulų, geležinių ginklų, žalvarinių papuošalų. Dalis radinių šiuo metu yra saugoma Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Šiandiena Puikino, Anykštos, Jagudžio ežerų jau nebėra. Jų vietoje dabar tyvuliuoja Elektrėnų tvenkinys. Nebėra ir Alinkos-Raistinės pilkapyno. Dalį jo apsėmė tvenkinys, likusius 23 pilkapius 1982-1985 m. ištyrė Trakų istorijos muziejus (tyr. vadovė Audronė Bliujienė). Išsamūs šių tyrimų rezultatai yra paskelbti publikacijoje, o pilkapiuose rasti radiniai buvo perduoti Trakų istorijos muziejui.

Žiūrėti parodą