Asmens dokumentai, tai valstybės institucijų išduoti dokumentai, kuriuose įrašyti asmens duomenys, padedantys identifikuoti dokumento savininką. Dažniausi ir plačiausiai naudojami asmens dokumentai modernioje Lietuvoje yra asmens tapatybės kortelė ir pasas. Vis dėlto tokie asmens dokumentai, prie kurių esame įpratę šiomis dienomis, ir esame įpareigoti juos turėti Lietuvos Respublikos įstatymų, prieš kiek daugiau nei 100 metų, Lietuvoje buvo naujovė nustebinusi daugelį gyventojų.
Pirmieji Lietuvos gyventojams lietuvių kalba išduoti pasai pasirodė XX a. antrajame dešimtmetyje, kai Pirmojo pasaulinio karo metais dabartinę Lietuvos teritoriją okupavo Vokietijos imperija, kuri pradėjo masinį Lietuvos gyventojų registravimą ir pasų išdavimą. 1915 m. gruodžio 12 d. buvo išleistas įsakymas, kuris įpareigojo visus gyventojus gauti pasus, o išduotus pasus savininkai visuomet privalėjo nešiotis su savimi. Šiuose pasuose įrašai buvo daromi dvejomis kalbomis: pirmoji buvo vokiečių, o antroji, priklausomai nuo asmens tautybės, galėjo būti lietuvių, rusų, jidiš ar kita kalba.
Atkūrus Lietuvos valstybę, 1919-1922 m. laikotarpiu, vokiečių okupaciniai pasai buvo keičiami į nepriklausomos Lietuvos valstybės pasus. Pirmieji tokie pasai atsirado 1919 m., kai kovo 5 d. buvo įkurtas Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas, kuriame buvo ir pasų išdavimu užsiimantis Pasų skyrius. Galutinai vokiški, o taip pat ir Carinės Rusijos valdžios išduoti pasai, nustojo galioti 1922 m. kovo 31 d.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje imti naudoti ne tik pasai, bet ir daugybė kitų asmens dokumentų. Beveik visi šie dokumentai, daugiau ar mažiau pakitę, yra tebenaudojami iki šių dienų: vidaus pasai, užsienio pasai, tarnybiniai pasai, laikinieji pasai, asmens liudijimai, tarnybos liudijimai, leidimai kirsti sienas, leidimai gyventi Lietuvoje, karinio rezervo liudijimai ir daugybė kitų asmens dokumentų. Privalomi buvo tik vidaus pasai, tai dokumentai, kuriuos remiantis 1919 m. liepos 1 d. priimtais Pasų įstatais, privalėjo turėti kiekvienas 17 metų amžiaus sulaukęs Lietuvos pilietis. Vidaus pasus galima prilyginti šiomis dienomis naudojamoms asmens tapatybės kortelėms, skirtoms įrodyti savo tapatybę Lietuvos valstybės viduje. Vaikai iki 17 metų pasų įgyti negalėjo, jų asmeninė informacija būdavo įrašoma į tėvo arba motinos pasą. Tėvams pageidaujant, mažamečiai nuo 12 iki 17 metų amžiaus turėjo teisę gauti atskirą pasą. Pase būdavo nurodomi šie duomenys: paso savininko vardas ir pavardė, gimimo data ir vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta, užsiėmimas, religija, tautybė, šeimos sudėtis, dokumentai, kuriais remiantis pasas išduotas. Pirmųjų lietuviškų pasų popierius buvo kartoninis, prastos kokybės, be vandens ženklų. Viršeliai buvo paprasti, dažniausiai rudos spalvos, su užrašytų vienu žodžiu: „pasas". Technologiniu požiūriu šie pasai nė iš tolo neprilygo šiomis dienomis naudojamoms asmens tapatybės kortelėms ar pasams su biometriniais duomenimis. Gaminant pačius pirmuosius lietuviškus pasus nebuvo privalomos net naujos asmenų nuotraukos, į naujus pasus neretai būdavo perklijuojamos senos nuotraukos iš kaizerinės Vokietijos arba carinės Rusijos asmens dokumentų. Pasų blankai buvo spausdinami, tačiau informacija apie asmenis būdavo įrašoma ranka. Išvardintas lietuviškų pasų primityvumas ir paprastumas sudarė palankias sąlygas dokumentų padirbinėtojams. Tačiau su laiku buvo pradėti gaminti sudėtingesni pasai, XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo pradėta rimčiau kovoti su padirbinėjimu, pasuose buvo pradėtos naudoti specialios kniedės, o taip pat ir pirštų antspaudai.
Antras populiariausias tarpukario Lietuvoje naudotas asmens dokumentas buvo užsienio pasas. Lietuvos piliečiai galėjo išvykti į užsienį tik gavę užsienio pasą arba leidimą keliauti. Užsienio pasai buvo išduodami pateikus vidaus pasą, kuris buvo laikomas jį išdavusioje įstaigoje ir grąžinamas, grąžinus užsienio pasą. Tiems Lietuvos piliečiams, kurie neturėjo vidaus paso arba kurie buvo kilę iš okupuotų Lietuvos teritorijų būdavo išduodami leidimai keliauti. Šiuos dokumentus išduodavo Vidaus Reikalų ministras arba jo įgaliotos įstaigos, o užsienyje – atstovybės ir konsulatai.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvai ir vėl netekus nepriklausomybės, okupacinių jėgų administracijos įvedė savas taisykles ir ribojimus. Besikeitusių valdžių ir jų vykdytos politikos skirtumai puikiai atsispindi asmens dokumentuose. Taigi šia paroda Trakų istorijos muziejus kviečia detaliau susipažinti su gausia XX a. I pusės Lietuvoje egzistavusia asmens dokumentų įvairove, menančią permainingą Lietuvos valstybingumo istoriją ir šį laikotarpį išgyvenusių asmenų kasdienybę.
Muziejininkas Darius Deinarovičius
Medžiaga paruošta remiantis leidiniu „Pasai ir asmens dokumentai Lietuvoje". Katalogo rengėjai: V. Narvidienė, V. Narvidas, A. Paulauskas, V. Poviliūnas. Leidėjas: Trakų istorijos muziejus, 1997 m.
Žiūrėti parodą
