Lietuvių tapybos klasikas Augustinas Savickas (1919–2012) – išskirtinė figūra Lietuvos dailėje. Plačios erudicijos ir gilaus intelekto kūrėjas yra vienas tituluočiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailininkų, įtrauktas į įvairias Lietuvos ir užsienio meno enciklopedijas, žinynus, minimas meno istorijos leidiniuose, jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Rusijos, Vokietijos, Italijos ir kitų šalių muziejai, privatūs kolekcininkai. Savickas buvo ne tik talentingas dailininkas, bet ir gilus mąstytojas, įdomus rašytojas, įžvalgus dailės kritikas, įtaigus pedagogas.

2019 metais, minint šimtąsias jo gimimo metines, Lietuvoje siekta aktualizuoti menininko kūrybos palikimą: rugsėjo 4 d. Vilniuje, LDS Pamėnkalnio galerijoje, atidaryta paroda „Amžinasis keleivis" (kuratorė dr. Dnutė Zovienė), lapkričio 15 d. Nacionalinėje dailės galerijoje – paroda „ Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas" (kuratorius dr. Vidas Poškus, architektė Marija Repšytė), išleista monografija „Esu Savickas. Ir man to užtenka" (teksto autorė dr. Danutė Zovienė, sudarytojai – Danutė Zovienė ir Raimondas Savickas), vasaros metu sukurtas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius" (LRT, scenarijaus autorė ir režisierė Edita Mildažytė), atidengta atminimo lenta Trakuose (skulptorius Zigmas Buterlevičius), kur dailininkas praleido paskutinius gyvenimo metus, surengtas Savicko dailės mokyklos vasaros pleneras. Jubiliejus paminėtas ir Lietuvos žydų bendruomenėje.

Gyvenimas kaip nuotykių romanas

Augutino Savicko gyvenimo kelias prilygsta nuotykių knygai: Nepriklausomos Lietuvos diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio (1890–1952) sūnus, gimęs Kopenhagoje, gyvenęs Suomijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, studijavęs Ženevoje ir Maskvoje, meno mokslus baigęs Vilniaus dailės institute (1949), daug keliavęs po pasaulį. Tėvų skyrybos ir Antrasis pasaulinis karas išsklaidė šeimą – Jurgis Savickis liko gyventi Prancūzijoje, motina Ida Trakiner-Savickienė su sūnumi Augustinu 1940 m. iš Prancūzijos per Belgiją grįžo į Lietuvą. Vėliau – 1943 m. brolio Algirdo, taip pat dailininko, žūtis Kauno gete, o po metų – tragiškas motinos išėjimas iš gyvenimo... Karo metais, traukdamasis iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą, iš Savickio Augustinas patapo Savicku, nes diplomatinis pasas su aristokratišką kilmę bylojančiu įrašu „Augustinas de Savickis" buvo tiesioginis bilietas į tremtį Sibire. Tiesa, ketveri metai (1941–1945) akmens skaldykloje netoli Novosibirsko gyvenimo ir darbo sąlygomis niekuo nesiskyrė nuo lagerio... Apie tragišką šeimos likimą viešai ir atviriau prabilo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, o ypač jautriai ir skaudžiai – memuaruose „Žalia tyla" (2002, Tyto alba).

Gausus Savicko kūrybos palikimas ir daugiabriaunė jo asmenybė sunkiai aprėpiami – nugyvenęs 93 metus, iš kurių daugiau nei 60 atiduoti kūrybai, menininkas nuėjo ilgą, sudėtingą ir labai įdomų kelią, paženklintą ieškojimais, atradimais ir praradimais, liūdesiu ir džiaugsmais. Išeidamas Anapilin paliko šimtus drobių, tūkstančius piešinių, pastelių, daugybę prisiminimų puslapių – buvo labai darbštus, produktyvus kūrėjas. Atsvara disciplinuotam kūrybos procesui buvo jo nevaržomai laisvas charakteris, pasireiškęs ypatingu humoro jausmu, įvairiais bohemiškais nuotykiais, kurie išlikę ne tik jį pažinojusiųjų prisiminimuose, bet ir iki šiol sklando meninėje aplinkoje kaip legendos. Savickas paliko ir didžiulį rašytinį archyvą, kurį apdairiai pats sutvarkė ir publikavo, tarsi nepalikdamas erdvės klaidingoms ar išgalvotoms jo gyvenimo įvykių interpretacijoms. Nors memuaruose nevengė „nepatogių" temų, tačiau čia pat prisipažino, kad visiškai „atviram būti neįmanoma". Atviriausias buvo tapyboje.

Savickas neturi ambicijų atsakyti į klausimą: „Kas yra grožis?" Jis tą grožį tiesiog tapo.

Tekstą parengė dr. Danutė Zovienė

Žiūrėti parodą