Paveikslas iš M. Žilinsko namų į muziejų pateko kaip Venecijos mokyklos atstovo Marco Ricci‘o (1676–1730) darbas. Tačiau tokiai atribucijai prieštaravo venecijiečiams svetima niūri pilkai žalsva spalvų gama, tvirta, konstruktyvi paveikslo sąranga, piešinio dominavimas. Dabartinę paveikslo atribuciją dar 1980 m. pasiūlė senosios italų dailės specialistė Viktorija Markova (Valstybinis A. Puškino muziejus, Maskva). Ją patvirtino ir kiti muziejų konsultavę ekspertai.
L. C. Coccorante – tai vienas paslaptingiausių XVIII a. Neapolio dailininkų. Nepaisant produktyvumo,  jo darbai retai sutinkami pasaulio muziejuose. Tad nustatyti šio darbo autorių buvo nelengva. Pasitarnavo Grenoblio muziejuje saugomi du panašūs audringų jūrų pakrančių vaizdai ir pasirašytas paveikslas iš Majamio universiteto muziejaus rinkinių.
Pagrindinė L. C. Coccorante‘s kūrybos tema – audringos jūros vaizdai, dažnai lydimi didingų vaiduokliškų klasikinių griuvėsių bei fantastinės antikinių griuvėsių vedutos. Jo peizažai – tai peizažai fantazijos, peizažai regėjimai, o jų autorius yra laikomas vienu iš romantizmo pirmtakų Europos tapyboje.
Tokį romantizmo peizažą – fantaziją su didingais antikinio pastato griuvėsiais, audringa jūra ir mažutėmis iš sudužusio laivo besigelbstinčių žmonių figūrėlėmis regime prieš savo akis. Figūras šioje įspūdingoje didžiulėje Coccorante‘s drobėje greičiausiai nutapė Giusepe Tomaiolis.