Knyga margais popieriniais viršeliais, su trimis odiniais raišteliais. Nugarėlė odinė. Lapai perverti sukta linine virvele, kurios galai užantspauduoti raudono lako antspaudu. Įrašai daryti lotynų kalba, knygoje 129 lapai.

Bažnyčios dokumentai, metrikai bei kiti rankraščiai ir šiais laikais visuomenei tarnauja kaip svarbus istorijos šaltinis. Parapijose iki šių dienų yra vedamos trijų svarbiausių gyvenimo įvykių – krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygos. Muziejuje eksponuojamos dvi metrikų knygos mus pasiekė net iš XVII amžiaus. Abi jos priklausė Akmenės parapijai.
Bažnytinės metrikų knygos kito kaip ir visa kultūra: keitėsi knygų formatas, turinio apimtis, kalba. Ankstyvajame Žemaičių vyskupystės istorijos etape metrikų knygos būdavo rašomos lotynų kalba. Apytikriai nuo XVIII amžiaus pabaigos įsitvirtino lenkų kalba. Ją XIX amžiaus penktame dešimtmetyje pakeitė rusų kalba, nes 1792–1795 metais padalijus Abiejų Tautų Respubliką ir Lietuvą užvaldžius caro protektoratui, naujoji pasaulietinė valdžia suvalstybino ir Katalikų Bažnyčią, nacionalizavo bažnytines beneficijas, įvedė metrikų formuliarų knygas, paruoštas vietiniams katalikams svetima rusų kalba. Lietuvių kalba bažnytiniuose metrikuose įsitvirtino tik XX a. pradžioje, Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe. Tiesa, yra randama ir tokių unikalių bažnytinių metrikų knygų, kuriose greta senųjų lotyniškų įrašų yra ir lietuviškų tekstų. Kadangi tikinčiųjų daugumą sudarė lietuviai katalikai, čia pavardės beveik visur užrašytos lietuviška forma. Šie dokumentai yra svarbūs tyrinėjant lietuvių kultūros istoriją, vykdant visuomenėje populiarius genealoginius tyrinėjimus.
Žemaičių vyskupystės dekanatai darydavo parapijų metrikų nuorašus. Jie būdavo saugomi dekanatų centruose arba Varnių konsistorijoje – šiuolaikinę vyskupijos kuriją atitinkančioje įstaigoje. Įvairių krašto okupacijų metu didžioji dalis šių metrikų knygų yra atsidūrusios valstybiniuose archyvuose, kai kurios – nacionalinėse bibliotekose ir muziejuose.
Gretimoje vitrinoje – 12 mūsų ekskursijos numeriu pažymėtas eksponatas.
(12) Vyskupo Antano Tiškevičiaus „Medininkų vyskupijos sinodo“ knyga
Žemaičių vyskupystės istorijoje svarbus yra vyskupo Antano Tiškevičiaus rūpesčiu Vilniuje, Jėzuitų akademijos spaustuvėje, 1752 metais išspausdinta Medininkų vyskupystės sinodo priimtų dokumentų medžiaga. Medininkų vardu Žemaičių vyskupystė oficialiai buvo vadinama nuo pat jos įkūrimo 1417 metais iki XVIII amžiaus pabaigos. Medininkų arba Žemaičių vyskupystės sinodai buvo kolegialūs susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo vietinė kanauninkų kapitula, diecezijos dvasininkai bei kiti atstovai. Šiuos susirinkimus Bažnyčios reikalams aptarti ir spręsti rengdavo vyskupas Antanas Tiškevičius ir jo pirmtakai Jurgis Tiškevičius bei Juozapatas Karpis. Daugiausiai sinodai būdavo šaukiami Varniuose, kartais – kitoje tradicinėje Žemaičių vyskupų rezidencijoje, tai yra Alsėdžiuose. Pirmasis sinodas vyko 1636 metais, o paskutinis – 1752-aisiais. Visų sinodų priimti dokumentai tapdavo privalomi Žemaičių vyskupystei ir būdavo paskelbiami panašia forma, kaip ir ši knyga.