a) Autoportretas. Dailininko autoportretas vizualiai tarsi primena amžininkų liudijimus: „Tikras žemaitis – nedidelio ūgio, plačių pečių, tvirto stuomens, didele galva, vešliais plaukais, mįslingomis akimis ir santūria šypsena apskritame veide, visada užsidaręs ir tylus, bet judrus ir darbštus.“ („Lietuviai apie Praną Domšaitį“, Draugas, 1981 balandžio 4.) Dailininkas pavaizdavo save klasikinėje tapytojo pozoje: prie molberto, su palete ir teptukais rankose, ramiai ir įdėmiai žvelgiantis į mus. Autoportreto statiką kiek suardo lengvai pasviręs ant numanomo molberto atremtas porėmis su drobe. Piešinys realistinis, bet apibendrintas. Fonas nedetalizuotas, kaip ir dešinioji ranka su teptuku, ar kairėje laikoma „švari“, be dažų paletė. Pabrėžta apšvietimo kryptis – gana stipri šviesa krenta iš kairės pusės, ryškiai apšviesdama vieną tapytojo veido pusę. Sukurtas įdomus splavos kitimo stiprioje šviesoje efektas – šiltos žalios spalvos švarkas apšviestoje pusėje tampa beveik baltas. Tapoma didelėmis kontrastingomis spalvinėmis plokštumomis. Kolorito ir tapymo požiūriu „Autoportretas“ yra būdingas P. Domšaičio 3 deš. pabaigos kūrinys, artimas „Adelheidės Armhold portretui“ (1933) ir kitiems to laikotarpio darbams.

Aprašė Kristina Jokubavičienė