| Eksponato aprašymas | Išraiškingoje daugiafigūrinėje istorinėje kompozicijoje vaizduojamas ant žirgo sėdintis Zigmantas Vaza (1566–1632) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1587–1632), Švedijos karalius (1592–1604). Švedijos karaliaus Jono III ir Kotrynos Jogailaitės sūnus, Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valstybėje pradininkas. Buvo vedęs Oną Habsburgaitę, po jos mirties – jos seserį Konstanciją. Iš septynių sūnų brandaus amžiaus sulaukė tik trys, tarp jų – du būsimi karaliai Vladislovas ir Jonas Kazimieras. Būdamas absoliutizmo šalininku, karaliaudamas siekė absoliučios valdžios, kurios pagrindas – dominuojantis Bažnyčios vaidmuo. Jam karaliaujant buvo pasiektas Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių susitaikymas (Brastos bažnytinė unija, 1596), Stačiatikių cerkvė Lietuvos ir Lenkijos valstybėje tapo priklausoma nuo popiežiaus. Zigmanto Vazos valdymas gausus vidinių konfliktų (bajorai, vadovaujami Krokuvos vaivados Mikalojaus Zebžidovskio ir protestuodami prieš autoritarinį karaliaus valdymą, 1606 m. sukėlė ginkluotą maištą) bei karų su kaimyninėmis valstybėmis. Karas dėl Švedijos karūnos, kurią Zigmantas Vaza 1592 m. paveldėjo po tėvo Jono III mirties, buvo pralaimėtas, o pastangos ją atgauti virto ilgalaikiu Lietuvos - Lenkijos ir Švedijos kariniu konfliktu (1601–1605, 1626–1629). Nepasisekė ir karas su Maskvos valstybe dėl caro sosto (1608, 1617–1619), nors 1610 m. Maskva buvo nugalėta. Žygis į Moldaviją (1620) papiktino Turkiją, kuri, gindama savo interesus, atvedė kariuomenę iki Chotinės (1621). Apskritai karalius dėl būdo savybių ir įtaraus elgesio nepatiko nei lenkams, nei lietuviams bajorams. Patarėjais jis rinkosi ne juos, greičiau vienuolius jėzuitus ar atvykusius vokiečius. Nors kariškų dalykų nemėgo, į karus nuolat neįžvalgiai vėlėsi. Labiau domėjosi literatūra, menu, muzika, tarpais net bandė savo jėgas dailėje. Lietuvai kaip prisiminimą paliko Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią – buvo jos statybos iniciatorius, fundatorius.
Aprašė Regina Urbonienė
|
