Laikrodis, smėlio. Du, tarpusavyje sujungti stikliniai indeliai patalpinti į medinį rėmelį. Rėmelis puoštas augalinio motyvo ornamentu. Smėlis – rausvos spalvos.

p. Rozos Šikšnienės pasakojimas  atsiųstas el.paštu 2013-04-05, iš kur šis smėlio laikrodukas:
„Taigi, smėlio laikrodis (5 min.) kiaušinių virimo trukmei matuoti buvo mano senelio, t.y. jis buvo namuose, kuriuose aš užaugau Šilutės rajone, Gnybalų kaime, 9 km nuo Šilutės. Senelis – Megies Georg, gimęs 1880 m. Didšilių kaime, Šilokarčemos (dabar Šilutės) apskrityje, tuo metu Rytų Prūsijoje, mirė 1968 m. Smėlio laikrodį buvo pirkęs Šilokarčemoje. Niekada nesakydavo Šilutė, tik Šilokarčema. Tokius smėlio laikrodžius kiaušinių virimo trukmei nustatyti turėjo ir mūsų kaimynai, kurie visi apie 1962-uosius išvyko į Vokietiją. Virtuvėje tai buvo labai įprastas daiktas."

Pirmieji smėlio laikrodžiai buvo sudaryti iš dviejų atskirų indų su mažomis kiaurymėmis. Šie indai suduriami smailaisiais galais, apvyniojami ir sandarinami vašku. Vientisi indai be sujungimo buvo pradėti išpūsti vėliau – tik XVIII amžiuje. Stiklapūčiai tokiuose laikrodžiuose pildavo sijotą marmurą, susmulkintą alavą, šviną, kiaušinio lukštų, garstyčių ar sorų sėklų miltelius.

Smėlio laikrodžiai buvo gaminami labai įvairių dydžių – nuo nykščio iki pusės briedžio didumo. Jie buvo pastatomi, pakabinami ir nešiojami. Kelioniniai smėlio laikrodžiai laikomi mediniuose arba odiniuose dėkluose. Tokius laikrodžius XVI a. nešikai, žibintų nešiotojai užsikišdavo už diržo. Pagal tai, iš kelių smėlio laikrodžių išbyrėjo smėlis, apskaičiuodavo darbo užmokestį.

Ilgą laiką smėlio laikrodžiai buvo populiarūs laivuose, kur jais matuodavo budinčio jūrininko darbo laiką. Išbyrėjus smėliui iš laikrodžio indo, jūreivis mušdavo varpą. Dūžių skaičius pranešdavo kelintą kartą apverčiamas laikrodis per keturias budėjimo valandas. Pasikeitus budinčiam, laikas būdavo skaičiuojamas iš naujo. Trisdešimties sekundžių trukmės smėlio laikrodžiai buvo naudojami laivo greičiui nustatyti.