Universalus laikrodininko įrankių komplektas, medinėje dėžutėje, pagamintas Eslingene (Vokietija) įsikūriusioje firmoje. 'G.Boley". Komplektą sudaro specialus prietaisas laikrodžio detalėms tvirtinti ir 140 vnt. įvairaus diametro priekalų bei puansonų įvairių laikrodžio detalių tvirtinimui.

XIV a. Europoje pradėjo kurtis pirmieji laikrodininkų cechai. Šios organizacijos paplito dar  viduramžiais. Artimų specialybių laisvieji amatininkai susivieny­davo tam, kad gintų nepriklausomybę nuo feodalų ir pirklių bei išsikovotų teisę dalyvauti miesto valdyme, rinkoje išlaikytų monopoliją, apsigintų nuo meistrų iš kitų miestų. Cechuose dirbo įvairių tautybių ir religinių įsitikinimų žmonės. Kiekvienas cechas turėdavo patvirtintą statutą. Cecho meistras, padedamas pameistrių, visą dirbinį darydavo nuo pradžios iki galo. Darbo pasidalijimo bei siauros specializacijos tuo metu nebuvo, todėl laikrodininkas turėdavo išmanyti ne tik mechaniką, bet ir išmokti šaltkalvio bei juvelyro amato. Pagal jį amatininkas, norintis gauti meistro vardą, privalėdavo 7 metus mokytis pas patyrusį meistrą.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, gyveno ir dirbo daug garsių laikrodininkų. Pirmąsias žinias apie Lietuvoje pagamintus mechaninius laikrodžius istorikai randa išlikusiuose XVI a. dokumentuose. Lietuvoje dirbę laikrodininkai priklausė kalvių, katilių ir šaltkalvių cechui, įkurtam XVI amžiuje. Savarankiškas laikrodininkų cechas Vilniuje įsikūrė 1779 metais.  Atsiradus tokiam cechui, laikrodininkų gerokai padaugėjo. Vilniaus laikrodžių meistrų cechui XVIII a. pabaigoje priklausydavo 10 meistrų, 2–3 pameistriai, 1–4 mokiniai. Sprendžiant iš išlikusių cecho protokolų, meistrų, pameistrių, mokinių registracijos knygų, apie du trečdalius laikrodžių meistrų, dirbusių Vilniuje, buvo žydai, kiti – lenkai, lietuviai, vokiečiai, belgai, danai. Beveik visi laikrodininkai, kurie atvykdavo į Lietuvą, jau turėdavo meistro vardą. Lietuvos laikrodininkai sekė garsiausių pasaulio meistrų pavyzdžiu, tačiau jie, gamindami ir apipavidalindami laikrodžius naudodavo ir lietuvių liaudies kūrybos elementus, taip laikrodžiams suteikdami savitumo ir išskirtinumo.