Tamsiai rudos spalvos, skutinėtas. Margučio puošyboje kombinuojama keletas simbolinę ir maginę reikšmę turinčių elementų. Vienoje pusėje verpstės formas atkartojantis dviejų žalčių laikomas, dviejų apskritimų, su gėlių žiedais, motyvas. Šonuose – saulutės. Mūsų protėviai, Saulę, kaip ir Žemę, vadino motina, o ypač garbino per pavasario šventes. Saulei priskiriama ypatinga jėga – pažadinti žemę iš žiemos miego, ją sušildyti, padaryti pajėgią išauginti javus. Žalčiai, mitologinėje tautosakoje – derlingumo, vaisingumo, šeimos gausumo, visokios laimės ir gerovės, nuolatinio gamtos atsinaujinimo simboliai. Juose įsikūnijusi nesibaigianti Saulės ir Žemės gyvybės jėga.

Kitoje kiaušinio pusėje – keturios paukščių, tarpininkų tarp dangaus ir žemės, Saulės saugotojų, figūros. Paukščiai įrėmina apskritimą, kurio centre Saulė, apjuosta trikampių ir brūkšnelių juostomis.

Margutis buvo svarbiausias apeiginis Velykų stalo valgis ir puošmena. Juos mainydavo, kaip palinkėjimą sveikatos ir džiaugsmo dovanodavo vaikams, krikštavaikiams.

Kiaušinis nuo seno buvo vaisingumo, atgimstančios gamtos, gyvybės simbolis. Buvo tikima, kad kiaušinis gali perimti žmonių ligas, nukreipti blogas akis. Kiaušinių dažymo paprotys susijęs su Atvelykio, Jurginių, Sekminių apeigomis.

Tarp puošybos elementų iškutinėti ir autorės inicialai „AR“.