LIMIS - LIETUVOS INTEGRALI MUZIEJŲ INFORMACINĖ SISTEMA

Laivadirbio J. Gižo liemenė. Naudojimo laikotarpis XX a. pr. Nugaroje išdažytos raidės T K. Viduje augalinis kamšalas iš topolių/švylių, pūkeliai kurie neskęsta.

Fotoatviruko averse – Lietuvos kariai su dviračiais išsirikiavę kieme. Reverse – atspaustas įmonės "Agfa" prekinis ženklas, o ranka darytų įrašų nėra. Fotoatvirukas nespalvotas.

I pasaulinio karo vokiečių kario šovininė. Tai kareivio ekipuotės dalis. Odinė, pagaminta firmos "Rollmann & Mayer" 1916 m. Šovininės tvirtinamos prie juosmens diržo, o kabliu tvirtinama prie perpetės. Iš abiejų šonų po vieną trijų skyrių šovininę. Jose buvo laikomi šoviniai apkabose.

VINJIETĖ - fotonuotrauka, kurioje pavaizduotas būrys kaizerinės armijos kareivių (70) 1913 m. Tilžės miesto vaizdų fone: evangelikų reformatų bažnyčia, karalienės Luizos memorialas, karalienės Luizės tiltas, dragūnų kareivinės. Nuotraukoje užrašyta vokiečių kalba, prūsišku dialektu: "Uns reif das Vaterland zu ernster Pflicht zusammen die wir aus allen Gauen Dutschlands stammen. Wir dienten zwei Jahre im Regiment das sich stolz "v. Boyen" nennt. Lebt wohl Kameraden Kaserne auch Du! Parole ist Heimat Reserve hat Ruh!" (vertimas nepažodinis: "Mus kviečia tėvynė įvykdyti šventą pareigą. Visus, kurie kilę iš visos Vokietijos. Mes tarnavome du metus viename pulke "von Boyen", kuriuo didžiuojamės!"). Pirmame skyriuje iš dešnės yra nufotografuotas Agluonėnų etnografinės sodybos savininkas Jurgis Brechtas (viršutinė eilė, pirmas iš dešinės). Vinjietė iš asmeninės savininko kolekcijos.

Austa vilnonė dvipusė skara XX a. pr., skirta vaikams vinioti. Muziejui dovanota  Griežiuose gyvenančios Marčiukų šeimos. Matmenys: 155X160 cm. Viena skaros pusė yra ruda su juodų gėlių motyvas, o kita pusė yra juoda su rudų gėlių motyvais. Antklodė su  10 cm. kutais iš visų pusių.
Lietuvoje vaikams nešioti buvo naudojamos didžiosios vilnonės skaros, kurias atšiauriu oru iškilmingesnėmis progomis moterys nešiodavo dar XX a. pradžioje. Jos apsaugodavo nuo šalčio, sniego, vėjo, lietaus, dulkių. Kai kuriose Lietuvos vietose su tokio tipo skaromis moterys, eidamos į svečius ar į bažnyčią, prie savęs prisirišdavusios vaiką: skarą perlenkdavo pusiau, apsigaubdavo abu arba vieną petį, vaiką priglausdavo prie krūtinės, vienu skaros kampu jį apvyniodavo, o kitą kampą užkišdavo už vaiko arba už sijono juosmens. Taigi skaras galima pavadinti lietuviškosiomis nešyklėmis, kurios ne tik palengvino vaiko nešimą, bet ir apsaugodavo jį nuo šalčio, lietaus, šlapdribos, vėjo, t.y., puikiai tiko lietuviškam klimatui.

Šv. Jonas Nepomukas (g. 1340 m. Pomuke, dabartinis Nepomukas, netoli Pilzeno – m. 1393 m.kovo 20 d.) – šventasis, Čekijos globėjas. 1729 m. kovo 19 d. jį kanonizavo popiežius Benediktas XIII.
Turėjo kanonų teisės daktaro laipsnį. Dirbo Prahos arkivyskupijoje. Ilgą laiką buvo manoma, kad už nepaklusnumą Nepomukas karaliaus įsakymu buvo numestas nuo arkinio Karolio tilto Prahoje į Vltavos upę. Dėl to šventasis tapo tiltų globėju ir sergėtoju nuo vandens nelaimių. Naujesniais duomenimis, Nepomukas nužudytas dėl to, kad bažnyčios reikaluose gynė arkivyskupo viršenybę prieš karalių Vaclovą IV.
1380 m. jis buvo įšvęstas kunigu, studijavo kanonų teisę Prahoje, vėliau Paduvoje, kur gavo „doctor decretorum“ laipsnį. Dar anksčiau jis tarnavo Prahos arkivyskupo kanceliarijoje notaru, o nuo 1377 m. – kancleriu. Popiežiaus dekretu jam 1380 m. buvo pavesta Prahos šv. Galiaus parapija, skirta aptarnauti Prahos vokiečiams katalikams. Tapęs arkivyskupo Jono Jenšteino generaliniu vikaru, Jonas 1389 m. persikėlė iš parapijos į Saazo arkidiakoniją. Kilus ginčui tarp arkivyskupo ir karaliaus Vaclovo IV, kuris užsispyrė Kladruby abatiją padaryti vyskupija ir į ten įstatyti savo favoritą V. Kraliką, Jonas karaliaus planui pasipriešino ir gynė arkivyskupo jurisdikciją. Už tai jis buvo suimtas ir po kankinimų bei tardymo 1393 m. kovo 19 ar 20 –osios naktį nustumtas nuo Karolio tilto į Moldavos upę. Šitokias mirties priežastis savo skunde popiežiui Bonifacui IX 1393 m. pateikia arkivyskupas Jenšteinas. Tas skundas surastas tik 1752 m., t.y. jau po Jono kanonizacijos. Tačiau paprastai sakoma, kad Jonas žuvęs todėl, kad nenorėjo išduoti išpažinties paslapties, kai Vaclovas pareikalavęs jį pasakyti karalienės meilužio pavardę, kurią ji esą išpažinusi Jonui.
Kai 1693 m. Jono garbei ant tilto, nuo kurio jis buvo nustumtas, buvo pastatytas paminklas, jis pradėtas laikyti tiltų globėju ir saugotoju nuo potvynių, taip pat neteisingai kaltinamų asmenų užtarėju. Abiejų Tautų Respublikoje Nepomuko kultas ėmė plisti XVIII a., Jono kultą išplatino jėzuitai. Greitai jis tapo vienu populiariausių Lietuvos šventųjų, kartais tapatintas net su šv. Jonu Krikštytoju.
Jis liaudies vadinamas Joneliu, yra didžiai gerbiamas. Liaudies mene Nepomukas visur vaizduojamas kunigo rūbais, su kamža, stula ir birete, knyga ar kryžiumi rankose.

Korpusas kolons tipo,sta2iakampio formos, viršuje rankenėlė, ciferblatas apvalusaplink jįornamentai, skaičiai romėniški, šonuose stikliukai stačiakampio formos, pro kuriuos matosi machanizmas, o gale durelės.

Skirta skrudinti miežiams. Viduje sparneliai, miežiams maišyti, kd nepriskrustų, viršuje rankenėlė maišymui. Rankenėlės galas medinis. Viršus skrudintuvės dekoruotas. Puodas atsidaro iš viršaus (yra durelės su dviem vyriais). Abiejuose šonuose po rankenėlę. Skrudintuvė skirta dėti ant krosnies. Paskrudinę miežius vėliau juos maldavo su malūnėliu ir gamindavo miežinę kavą dar kitaip vadinamą kasdiene kafija.

Ornamentuota pjaustytomis, tekintomis ir raižytomis detalėmis.Dekoruota vertikaliai simetriškai.Kaikurie dekoro elemetai tvirtinami (gėlytės, bumbuliukai, kvadartėliai), o kaikurie ražyti. Apačioje įtvirtintas tekintas pagaliukas rankįluosčiu pasikabinti. Centre ovalo formos siuvinėtas pveiksliukas - gėlių puokštė. Rankšluostinė lakuota.

Indas kriaušės formos. Šone užrašas: "D. R. G. M. No 121689". Į indo vidines sienelių ertmes būdavo įpilamas skystis: pienas, išrūgos, kefyras, ar dar kokios maisto atliekos - viliojančias muses. Viršutinė angelė užkišama kaiščiu. Įskridusios per stiklino indo apačią į vidų - ten ir likdavo.

Prietaisą sudaro medinis lovelis, stovas loveliui bei prie stovo pritvirtintas pakeliamas  ir nuleidžiamas metalinis peilis. Užrašas ant duonos pjaustyklės: "hELLA" (gamintojas). Mažojoje Lietuvoje duoną riekdavo ne tik peiliu, bet ir specialiu prietaisu -  duonos pjaustymo mašinėle "brotmašina". Toks prietasas dažniausiai stovėdavo kamaroje ant stalo. Prie stalo duonos neriekė, tik kamaroje ją pjaustydavo. Supjaustytą duoną padėdavo ant lentelės, ją nešdavo į virtuvę ir padėdavo stalo viduryje. Taip duona prarado šventumą, todėl sakoma, kad su tokia mašinėle duona ne riekiama, o pjaunama.

2 litrų talpos indas skirtas kam nors seikėti, matuoti. Saikas medinis, dugnas ir šonai sutvirtinti metalo juostelėmis, sukniedyti. Įspausti užrašai ant saiko: "6 DR 2" du kartus, "2l", "15", "19".