Visuomenės veikėjas, lietuvių literatūros istorikas. Gimė 1880 m. vasario 22 d. Garliavoje, mirė 1951 m. liepos 26 d. La Chaux (Vaud kantonas).

1907 m. baigė Odesos universiteto Teisės fakultetą. 1907–1911 m. studijavo literatūrą Sorbonoje.

1900 m. prisidėjo prie Lietuvių skyriaus organizavimo Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Priklausė LDP, buvo Mokytojų ir Lietuvos valstiečių sąjungų veikėjas. 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo sekretorius. 1911 m. vasario mėn. Paryžiuje įkūrė Lietuvių informatikos biurą ir jam vadovavo. Nuo 1912 m. Pavergtų tautų sąjungos Paryžiuje sekretorius, jos leidinio „Annales des Nationalites“ (1912–1918) redaktorius. 1915 m. persikėlė į Šveicariją. Pirmojo pasaulinio karo metais per 15 spaudos agentūrų platino informaciją apie Lietuvą, leido biuletenius (metraščius) „Pro Lituania“ (1915, anglų ir prancūzų kalbomis) ir „Lituania“ (1915, vokiečių kalba). 1916 m. birželio 27–29 d. jo iniciatyva Pavergtų tautų III kongrese Lozanoje pirmą kartą lietuviai paskebė pareiškimą dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1916–1917 m. Šveicarijos lietuvių Tautos tarybos pirmininkas bei organizacijos „Lituania“ vicepirmininkas.

Parašė darbų, propaguojančių Lietuvą ir jos reikalus; svarbiausi: „Vokiečių okupacija Lietuvoje“ („Occupation Allemande en Lituanie“, 1917), „Lietuva vokiečių priespaudoje 1915–1918“ („La Lituanie sous le joug Allemand 1915–1918“). Dėl autoriaus veiklos ir darbų Europos visuomenė pradėjo skirti lietuvių tautą nuo lenkų. Įtarimai, kad bendradarbiavo su Vokietijos ir Prancūzijos žvalgybomis, blogino jo santykius su Lietuvos Taryba. 1917 m. lapkričio mėn. Lietuvių konferencijoje Berne J. Gabrio-Paršaičio veikla buvo apribota. 1925–1926 m. Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje, vėliau gyveno Šveicarijoje. 1946–1948 m. fiktyvių organizacijų Lietuvos gelbėjimo komiteto ir Baltų komiteto leidinių – „Tautos sargyba“ ir „Messager Balte“ leidėjas; kritikavo Vyriausiojo Lietuvos išsilaisvinimo komiteto ir S. Lozoraičio veiklą. 1949 m. visuomeninę veiklą nutraukė.

Parengė ir išleido V. Kudirkos „Raštus“ (6 t. 1909), A. Strazdo „Raštus“ (1914), Lietuvos istorijos (1912, 1915), geografijos (1910), lietuvių kalbos (1906, antras leidimas 1913) vadovėlius, pirmąją lietuvių literatūros chrestomatiją (1908). Parašė biografinę apybraižą „Vincas Kudirka“ (1910), „Lietuvių literatūros apžvalgą“ (2 d. 1913–1916, 1924), knygą „Lietuvių ir hetitų giminystė ir priešistorė“ („Parenté des langues hittite et lituanienne“, 1944), atsiminimus „Į Lietuvos nepriklausomybę“ („Vers lʼindépendance Lituanienne“, 1920) ir „Tautos sargyboje“ (3 t. rankraštis parašytas po 1920).

Pasirašynėjo Inorodetz, Kareivio, C. Rivo slapyvardžiais.