Muzikos instrumentų meistras. Gimė 1871 m. vasario 21 d. Žalpiuose (Raseinių r.), mirė 1943 m. balandžio 10 d. Kaune.

1884–1898 m. vargonus statyti mokėsi ir dirbo B. Grünebergo vargonų įmonėje Szczecine. Nuo 1898 m. gyveno Kaune; laikė vargonų dirbtuvę (sunaikinta per Pirmąjį pasaulinį karą). 1898–1914 m. suremontavo, restauravo, perstatė apie 100 vargonų, dar pastatė naujus Lietuvoje (Birštone, Garliavoje, Lazdijuose, Meteliuose, Plateliuose, Prienuose, Raseiniuose, Simne, Šilavote, Telšiuose, Veliuonoje, Vilkijoje, Želvoje), Baltarusijoje (Breslaujoje), Latvijoje, Lenkijoje (trejus Seinų katedroje; vieneri jų yra geriausieji J. Garalevičiaus vargonai), Ukrainoje (Smiloje). 1901–1914 m. su J. Astrausku pagamini >2000 styginių instrumentų (citrų su 15–25 stygomis, 3 arba 6 klavišais, suvalkiečių dvylikastygių kanklių). Parašė 3 skambinimo citra ir kanklėmis vadovėlius (visi išleisti 1910 m.), laikrodininkystės vadovėlį, straipsnių apie kankles, vargonus, vargonininkus. 1911 m. savo dirbtuvėse Kaune su A. Kalvinskiu sukonstravo ir pagamino pirmuosisu Lietuvoje sklandytuvus. Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje vadovavo karinėms gamykloms. Nuo 20 a. pr. dalyvavo lietuvių tautinio atgimimo sąjūdyje, draugijos „Daina“ veikloje, Šv. Grigalijaus draugijos įkūrimo iniciatorius (nuo 1907). 1918 m. buvo Lietuvos Tarybos įgaliotinis Kauno miestui ir apskričiai. Vėliau tarnavo ministerijose, buvo Kauno amatų mokyklos direktorius.