Tapytojas, pedagogas, dailės kritikas, visuomenės veikėjas. Gimė 1886 06 29 Mataučiznos k., Rokiškio vls., mirė 1960 07 29 Vilniuje. Mokytis dailės pradėjo Maskvoje, kur 1902–1905 m. lankė privačią dailininko Marko Juchnevičiaus (1865–1929) dailės studiją. 1908–1914 m. studijavo tapybą Krokuvos dailės akademijoje.

Dailininkas siejamas su profesionaliosios nacionalinės dailės mokyklos pradžia Lietuvoje. 1920–1922 m. jis organizavo Aukštesniuosius piešimo kursus Kaune ir juose dėstė. 1922 m. šie kursai reorganizuoti į Kauno meno mokyklą, kuriai pats Vienožinskis 1922–1924 m. vadovavo ir joje dėstė su pertraukomis iki 1940 m. 1930–1932 m. vedė ir privačią tapybos studiją. Nuo 1940 m. gyveno Vilniuje, dėstė tapybą Vilniaus dailės institute, buvo Tapybos katedros vedėju, Tapybos fakulteto dekanu. Dėl nesutarimų su valdžia atleistas iš Dailės instituto, 1952–1957 dirbo LSSR dailės muziejuje. J. Vienožinskis išugdė didelį būrį lietuvių dailininkų, iš jo perimti estetiniai principai atsispindėjo daugelio jų kūryboje. Greta pedagoginės veiklos, aktyviai dalyvavo kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Dar besimokydamas įsijungė į Lietuvių dailės draugijos veiklą, dalyvavo parodose. 1935 m. dalyvavo įsteigiant Lietuvos dailininkų sąjungą ir tapo pirmuoju jos pirmininku. Parašė dailės kritikos straipsnių.

J. Vienožinskis laikomas vienu svarbiausių modernistinės lietuvių tapybos mokyklos kūrėjų. Kūryboje jis rėmėsi postimpresionizmo tradicija, iš kurios perėmė tvirtą kompozicinę paveikslų struktūrą, formos modeliavimą stambiais spalviniais plotais. Tačiau tapydamas ieškojo Lietuvos gamtai būdingų spalvų derinių, kūryba siekė išreikšti lietuvišką dvasią. Kūryboje dominuoja peizažai ir portretai, pasižymintys kompoziciniu apibendrinimu, tapybišku formų traktavimu, ritmine struktūra, subtiliai niuansuotu prislopintu koloritu.

Personalinės kūrybos parodos surengtos 1928 m. Kaune, 1961 m., 1986 m. Vilniuje.