Žemaičių vyskupas (1849–1875), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas, blaivybės sąjūdžio organizatorius. Gimė 1801 m. vasario 16 (28?) d. Nasrėnuose (Kretingos r.), mirė 1875 m. gegužės 17 (29?) d. Kaune.

Gimė turtingo valstiečio šeimoje, buvo ketvirtas vaikas, be jo dar augo broliai Mykolas ir Feliksas, seserys Marijona ir Petronėlė. Tėvas Mykolas buvo kalvis.

1816–1821 m. mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje. 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, o po dvejų metų kaip gabus klierikas pasiųstas tęsti studijų Vyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigė 1828 m. ir įgijo teologijos kandidato laipsnį. 1828 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus katedroje įšventintas kunigu. Tų pačių metų gegužės 27 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje laikė iškilmingas pirmąsias savo mišias.

Kunigišką veiklą pradėjo kapelionaudamas Mozyriaus (dab. Baltarusija, Gomelio sritis) mokykloje. 1834–1840 m. Kražių gimnazijos mokytojas, kapelionas, bibliotekininkas, parašė Kražių mokyklos istoriją (rankraštis neišliko). 1840–1842 m. Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Akademiją perkėlus į Peterburgą, ten išvyko ir M. Valančius. Susilpnėjus sveikatai, 1845 m. grįžo į Žemaitiją. 1845–1850 m. – Žemaičių kunigų seminarijos rektorius.

Tapęs rektoriumi ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją: stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo, rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas, bibliotekas. Jį palaikė ir kiti dvasininkai. 1850 m. įšventintas Žemaičių vyskupu. 1863 m. sukilimo idėjai nepritarė, bet slapčiomis stengėsi sukilėlius remti. Per 25-erius vyskupavimo metus į kunigus įšventino 550 klierikų, Žemaitijoje pastatyta 30 mūrinių ir 20 medinių bažnyčių, kitos padidintos ir išpuoštos. 

Iki 1854 m. gyveno vyskupijos centre Varniuose. Nepasitikėdama vyskupu ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, valdžia 1864 m. vyskupijos centrą perkėlė į Kauną. Čia reziduojantį vyskupą nuolat sekė policija, baudė gubernatoriaus administracija.
Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, ėmėsi plunksnos. Taip prasidėjo intensyviausias jo literatūrinės veiklos tarpsnis. Gyvendamas Kaune spaudos draudimo laikais parašė ir Prūsijoje išspausdino skaitytojų mėgstamiausias ir skaitomiausias knygeles: „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“, „Palangos Juzę“. Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti.

M. Valančius yra laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju. Judėjimo pradžia laikomi 1858 m., kai lankydamasis Kupiškyje, paragino užsirašyti į blaivybės broliją ir pats užrašė daugiau nei šimtą pasižadėjusiųjų negerti.
Blaivybės draugijų tikslas – atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo.
Pirmas išlikęs M. Valančiaus tekstas – 1828–1830 m. Mozyriuje parašytų lenkiškų pamokslų rankraštis. 1839 m. jis pradėjo ir beveik iki mirties lenkų kalba rašė dienoraščius ir užrašus (juos į lietuvių kalbą išvertė ir praleidęs nedideles teksto vietas paskelbė Juozas Tumas-Vaižgantas – „Pastabos pačiam sau“, 1929).
Pirmas spausdintas tekstas – istoriografinis veikalas „Žemaičių vyskupystė“ (1848), iki šiol nepraradęs vertės kaip lietuvių kultūros, ypač švietimo, istorijos šaltinis.
Svarbiausi literatūriniai M. Valančiaus tekstai yra didaktinė proza, skirta baudžiavos atsikračiusiam valstiečiui, kuris skatinamas būti doru, blaiviu, rūpintis darnia, sveika šeima, neapsiriboti žemės ūkio darbais, ieškoti įvairesnių pragyvenimo šaltinių, imtis amatų. „Vaikų knygelė“ ir „Paaugusių žmonių knygelė“ (abi 1868) yra atskirų apsakymų ir pasakojimų rinkiniai, apimą dorovinių, religinių ir praktinių pamokymų sritį. Apysaka „Palangos Juzė“ (1869) parašyta pagal didaktinėje prozoje populiarų modelį, kur kompozicijos ašis yra pagrindinis veikėjas – pasakotojas. Pasakojimas Antano Tretininko (1891) yra skaitiniai, rodą slaptos lietuviškos mokyklos modelį.