Lietuvos prezidentas, valstybės, politikos ir visuomenės veikėjas, gydytojas. Gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrityje, Selemos Būdos kaime.
Buvusio Prezidento ir Seimo nario, gydytojo gyvenimas ir veikla atspindi permainingą lietuvių tautos istorijos periodą nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. vidurio: spaudos draudimą ir carinę priespaudą, bandymus diegti Lietuvoje demokratiją ir jos kūrimo nesėkmes, karus bei okupacijas, tremtį ir emigraciją.
1887 m. baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, 1893 m. gavo medicinos gydytojo laipsnį (1926 m. Lietuvos universitetas jam suteikė „honoris causa“ daktaro laipsnį).
Baigęs mokslus K. Grinius gavo laivo gydytojo vietą ir apie 9 mėnesius plaukiojo Kaspijos jūra. 1894 m. grįžo į Lietuvą, vertėsi laisvo gydytojo praktika, įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą, už tai kelis kartus buvo suimtas ir kalintas (1903, 1905, 1906, 1910 metais).
K. Grinius besimokydamas Marijampolės gimnazijoje platino „Aušrą“, leido ranka rašytą laikraštuką „Prieaušrį“, vėliau – „Iššiepdantį“. Vasaromis rinkdavo folklorą. Rusijoje jis tapo slaptos Maskvos lietuvių studentų draugijos nariu. Ten savo raštus skaitydavo P. Leonas, M. Lozoraitis, J. Jablonskis ir daugelis kitų iškilių ano metų visuomenės veikėjų. 1888 m. K. Grinius paskelbė pirmuosius savo straipsnius – „Lietuviškajame balse“, „Šviesoje“. 1888 m. dalyvavo pirmajame lietuvių demokratų suvažiavime, kuriame buvo aptariami planuojamo leisti laikraščio „Varpas“ reikalai. 1889 m. pradėjus leisti „Varpą“, jame ir jo priede „Ūkininke“ publikavo straipsnius, aktyviai dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. 1893 m. jis buvo išrinktas į Varpininkų komitetą, kuriam priklausė iki 1905 m. pabaigos, kai šių laikraščių leidyba buvo sustabdyta
1905 m., K. Grinius, kaip Suvalkų gubernijos delegatas, dalyvavo visuomenės veikėjų suvažiavime Maskvoje. Tai buvo pažintis su valstybės valdymo principais. Tie, pasak K. Griniaus, „politinio meno“ pagrindai vėliau labai pravertė vadovaujant švietimo draugijai „Šviesa“ bei visam Užnemunės lietuvių sąjūdžiui.
Karas K. Grinių su šeima vėl nubloškė į Rusiją. 1917 m. jis Voroneže buvo išrinktas į Rusijos lietuvių tarybą. 1919 m. K. Grinius buvo išvykęs į Prancūziją. Ten jį priėmė į Lietuvos laikinosios vyriausybės delegaciją Taikos konferencijoje, jis tapo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku, padėjo tautiečiams grįžti tėvynėn. Rudenį K. Grinius grįžo į Lietuvą, kuri tuo metu jau pradėjo ruoštis pirmiesiems demokratiniams rinkimams – į Steigiamąjį Seimą. K. Grinius tapo nariu ir 1920 m. birželį Steigiamojo Seimo buvo paskirtas vadovauti Ministrų kabinetui. K. Griniaus vadovaujamos Vyriausybės laikotarpiu pavyko apginti Lietuvą nuo komunistų, Lenkijos agresijos, pasiekti tarptautinio šalies pripažinimo, tapti Tautų Sąjungos nare. Buvo sutvarkyti valstybės finansai, sutvirtėjo kariuomenė, pasiruošta atidaryti aukštąją mokyklą, parengti pirmosios nuolatinės Konstitucijos ir Žemės reformos įstatymo projektai.
Pagal liaudininkų sąrašus vėliau Kazys Grinius tapo I, II, III Seimo nariu; rūpinosi sveikatos apsaugos klausimais, gynė tautinių mažumų apsisprendimo laisvę, pilietines teises. 1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko K. Grinių Prezidentu. Jis trumpiausiai – 6 mėnesius 10 dienų vadovavo Lietuvos Respublikai – iki 1926 m. gruodžio 17 d., kai buvo įvykdytas perversmas ir perversmininkai privertė atsisakyti Prezidento pareigų.
Nuo 1927 m. K. Grinius politiniame gyvenime aktyviau dalyvavo tik pasirašydamas po memorandumais Prezidentui A. Smetonai (iki 1936 m. buvo Valstiečių liaudininkų vadovas, kol sąjungos, kaip ir kitų partijų, veikla buvo sustabdyta). Eksprezidentas vadovavo „Kovos su tuberkulioze“, „Pieno lašo“ draugijoms, bendradarbiavo su „Lietuvos žinių“ dienraščiu, redagavo „Mediciną“, parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą.
Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, K. Grinius dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį „Liaudies sveikata“, vadovavo Kauno Higienos muziejui.
Vokiečių okupacijos metais už protesto raštą dėl žydų naikinimo 1942 m. buvo ištremtas į kaimą – savo tėviškėn.
1944 m. besiartinant rusų frontui, su šeima pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas JAV, K. Grinius, pasinaudodamas buvusio Lietuvos Respublikos Prezidento titulu, siuntė kreipimąsi demokratinių valstybių vadovams, bandydamas atkreipti dėmesį į tragišką padėtį.
Mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje, iki pat savo mirties tikėjęs, kad Lietuva išsivaduos iš sovietų okupacinės priespaudos.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė kelias paskutiniam K. Griniaus troškimui – būti palaidotam Tėvynėje. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento palaikais buvo pervežta į gimtąjį kraštą ir palaidota prie Selemos Būdos augančioje maumedžių giraitėje.
