Restauratorės Gražinos Drėmaitės tėvas.
Vilniaus dailės akademijos garbės daktaras (1992). Nuo 1921 m. gyveno Vilniuje. 1927–1931 m. lankė Vytauto Kairiūkščio dailės studiją. 1936 m. baigė Vilniaus universiteto Dailės fakultetą (Liudomiro Slendzinskio (Ludomir Slendziński) mokinys). 1937–1938 m. tobulinosi Valstybiniame rankų darbų institute Varšuvoje. 1931–1940 m. (su pertrauka) dirbo mokytoju Vilniaus gimnazijose. 1940 m. dalyvavo Agitpropo veikloje. 1940–1941 m. Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos švietimo liaudies komisariato inspektorius.
1940–1941 m. ir 1944 m. dirbo Vilniaus Dailės kooperatyve. 1941–1944 m. Vilniaus gudų muziejaus fondų saugotojas, 1945–1946 m. Etnografijos muziejaus direktorius, 1946–1961 m. Vilniaus dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėjas. 1946–1950 m. ir 1957–1970 m. dėstė Lietuvos dailės institute, 1956–1958 m. – Vilniaus universitete. 1970–1985 m. dirbo Paminklų konservavimo institute.
Nuo 1931 m. dalyvavo parodose; individualios parodos Lietuvos dailės muziejuje (1980) ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (1981).
Kūryba daugiausia užsiėmė iki Antrojo pasaulinio karo ir karo metais. Ankstyvieji kūriniai – art deco bruožų (geometrinės formos, ryškios kontrastingos spalvos) stilizuotos buitinės scenos („Dailininkas“ – 1928, „Skalbėja“ – 1930) ir futuristinės vizijos („Vilnius 2000-aisiais“, 1928), kuriose taikė koliažą, fotomontažą. Studijuodamas patyrė neoklasicizmo įtaką.
Nuo 4 dešimtmečio daugiau dirbo grafikos srityje. Spalvoto linoraižinio technika sukūrė apibendrintų formų stilizuotų natiurmortų, medžio raižiniuose dažniausiai vaizdavo Vilniaus senamiestį („Pamaldusai Vilniaus miestas“, „Vilniaus gotikos fantazija“, abu 1937). Peizažai realistiniai, detalaus piešinio, romantinės nuotaikos. 1936–1938 m. apipavidalino lietuvių poetų (J. Kėkšto, O. Miciūtės, A. Žukausko) knygų, kitų leidinių.
Sukūrė plakatų, ekslibrisų, scenovaizdžių. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių ir lenkų spaudoje paskelbė straipsnių XVIII a. pab. – XIX a. dailės ir architektūros klausimais. Parašė monografijų („Pranciškus Smuglevičius“ – 1973, „Kanutas Ruseckas“, išleista 1996), studijų apie Vilniaus architektūrą („Dingęs Vilnius“ – 1991, „Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782–1801 metais“ – 1991; „Šv. Jono bažnyčia“, išleista 1997; „Vilniaus namai archyvų fonduose“ 6 t., išleista 1998–2003), biografijų „Lenkų dailininkų žinynui“ („Słownik artystów polskich“, 6 t., 1971–1998).
1992 m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline premija.
