Anglų dailės kritikas, tapytojas, dizaineris. Gimė 1866 m. gruodžio 14 d. Londone, mirė 1934 m. rugsėjo 9 d. Kembridže.
1885–1888 m. studijavo gamtos mokslus Kembridžo universitete.
1892 m. mokėsi tapybos Juliano akademijoje Paryžiuje.
Italijoje tyrinėjo klasikinį meną.
Nuo 1900 m. rašė dailės kritikos straipsnius; vienas žurnalo „The Burlington magazine“ (1905) įkūrėjų.
1905–1910 m. Metropolitano dailės muziejaus Niujorke direktorius.
Projektavo baldus dekoratyvinio meno dirbtuvėse „Omega“ (vienas įkūrėjų, 1912).
Manifeste „Dailės kronika“ (1913) paskelbė naujo dekoratyvinio meno judėjimo pradžią. Tyrinėjo klasikinę tapybą, išleido knygą „Giovanni Bellini“ (1899), parengė J. Reynoldso knygą „Diskursai“ (1905).
1906 m. (pamatęs P. Cezanne‘o paveikslus) pradėjo tyrinėti moderniąją dailę. Išplėtojo formalųjį dailėtyros metodą – dailės kūrinį vertino pagal formą, jo vaizdinę sandarą; moderniosios dailės kūrinių formoms ieškojo formalių atitikmenų klasikinės dailės istorijoje, vaikų kūryboje, primityvaus meno formose (analizavo Piero della Francescos ir P. Cezanne‘o paveikslų formų atitikmenis).
Išleido straipsnių rinkinį „Vizija ir dizainas“ (1920), „Transformacijos“ (1926), knygas „Cezanne‘as: Kūrybos raidos studija“ (1927), „Paskutinės paskaitos“ (1939).
Surengė parodų; tarp jų – „Manet ir postimpresionistai“ (1910, 1912, abi Londone).