Tapytojas, grafikas, dėstytojas. Gimė 1915 m. sausio 6 d. Natiškiuose (dabar Biržų r.), mirė 2010 m. sausio 25 d. Vilniuje; palaidotas Antakalnio kapinėse.
Klaudijaus Petrulio ir kino dailininkės Daivos Petrulytės tėvas.
1933–1934 m. studijavo germanistiką Vytauto Didžiojo universitete, 1934–1939 m. – tapybą Kauno meno mokykloje. 1945 m. eksternu baigė Vilniaus dailės institutą.
1940 m. dirbo dailininku Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 1940–1941 m. Vilniaus 1-osios gimnazijos piešimo mokytojas. 1941–1943 m. Vilniaus dailės akademijos tapybos technikos instruktorius. 1942–1944 m. Vilniaus dailės mokyklos (dabar Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla) konservuotojas. 1944–1951 m. VDI Tapybos katedros dėstytojas. 1959–1962 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate. 1962–1984 m. dėstė Lietuvos dailės institute (dabar VDA); docentas (1968 m.).
Nuo 1940 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1974 m.). LSSR respublikinės (1983 m.) ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno (1995 m.) premijų laureatas. LDK Gedimino III laipsnio ordino kavalierius (1996 m.). Lietuvos dailininkų sąjungos auksinis ženkliukas (2000 m.).
A. Petrulis – koloristinės tapybos atstovas. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu nutapė pastelinių spalvų realistinių portretų („Moters portretas“, 1939 m.; „J. Keliuočio portretas“, 1943 m.), natiurmortų su gėlėmis, tautodailės skulptūrėlėmis („Alyvos“, 1944 m.; „Natiurmortas su skulptūrėle“, 1946 m.), peizažų („Vokiečių gatvė Vilniuje“, 1944 m.; „Pavilnio motyvas“, 1958 m.; „Vilnius žiemą“, 1959 m.), interjerų („Krėslas“, 1943 m.), sukūrė piešinių („Prie ežero“, 1943 m.). Paveiksluose ryšku J. Vienožinskio, P. Cézanne’o, P. Bonnard’o tapybos įtaka. 7-ojo dešimtmečio kūriniuose išryškėjo savita apibendrintų motyvų tapymo maniera, grįsta spalvinėmis plokštumomis, sidabriškai žaliu koloritu („Gėlės kilimo fone“, 1967 m.; „Natiurmortas“, „Vasara“, abu 1969 m.). 8-ojo dešimtmečio kūriniuose subtiliai derino realistinius vaizdus ir abstrakciją („Gėlė“, 1973 m.; „Vakaro peizažas“, 1975 m.), nuo 9-ojo dešimtmečio pamažu nutolo nuo pirmavaizdžių, kūrė muzikinės struktūros, vienos ar kelių spalvų derinių kompozicijas, kuriose svarbiausi elementai – ritmas bei tonų ir pustonių gradacija („Pavasario nuojauta“, 1987 m.; „Žydėjimas“, 1994 m.; „Laukai“, 2002 m.). Nuliejo akvarelių („Obelys“, 1967 m.; „Ežerai“, 2004 m.), nutapė pastelių („Lietus“, 2001 m.; „Naktis“ II, 2002 m.), sukūrė grafikos kūrinių („Kaime“, 1937 m.; „O. Petrulienės ekslibrisas“, 1987 m.). Kūryboje stengėsi įkūnyti formos grožį, ieškoti spalvinių santykių, nuotaikos ir muzikalumo. Ankstyviesiems paveikslams būdinga lyriškas aplinkos perteikimas, prislopintų spalvų grožis, romios linijų slinktys, švelnūs potėpiai, vidinė rimtis ir harmonija, vėlyvesniems – virtuoziškas koloritas, įvairių formų, turtingų niuansų vienovė.
Nuo 1939 m. dalyvavo parodose.
Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Ellex, MO muziejuje Vilniuje, Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Vilniaus dailės akademijos muziejuje, Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje.
