Tapytojas. Gimė 1898 m. liepos 21 d. Kunigiškių k. (Vilkmergės vls., dab. Anykščių r.), mirė 1984 m. Vilniuje.
Mokėsi Petrograde Aleksandro Štiglico centrinėje techninio piešimo mokykloje. 1928 m. baigė Kauno meno mokyklą, tapybos studiją. 1928–1929 m. mokėsi Valstybinėje aukštojoje taikomosios dailės mokykloje (Conservatoire Natyional des Arts et Meti ers) Paryžiuje.

Dailės parodose dalyvavo nuo 1929 m.

1949 m. represuotas ir ištremtas į Irkutsko srities Šitkino rajoną. Nuo 1957 m. gyveno Vilniuje, dėstė piešimą vidurinėse mokyklose.

Nutapė peizažų, natiurmortų, dirbo grafikos srityje.

Labiausiai žinomi I. Piščiko dailės kūriniai:

    1931 m. – „Kauno fragmentas“ (peizažas).

    1932 m. – „Lietinga diena“, „Nameliai Žaliajame kalne“ (peizažai).

    1957 m. – „Autoportretas“.

    1958 m. – „Vilnius. Literatų gatvė“, „Vilnius. Černiachovskio tilto fragmentas“, „Vilnius. Jokūbo bažnyčia“, „Vilnius. Stuokos-Gucevičiaus gatvė“ (peizažai).

Jo kūrybinis palikimas buvo išsklaidytas, dalis jo dingo be pėdsakų. Lietuvos dailės muziejui 1978 m. jis perdavė ir 1984 m. testamentu paliko 85 savo natiurmortus ir peizažus, vienas vertingas tarpukario tapybos darbas atsidūrė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, keletas jų yra Šiaulių „Aušros“ bei Telšių „Alkos“ muziejuose.

 

Lietuvių.