Tapytojas, vitražistas, dailės kritikas, pedagogas. Gimė 1904 01 14 Dominikonių k., Kauno apskr., mirė 1993 07 10 Sentervilyje, Keip Kode (JAV).

Nuo 1920 m. studijavo Kauno piešimo kursuose, 1922–1926 m. – Kauno meno mokykloje (pas Justiną Vienožinskį). Gavęs stipendiją, 1926–1927 m. Paryžiuje lankė André Lhote‘o ir Didžiosios lūšnos akademijas. Grįžęs į Lietuvą, 1928–1940 m. dirbo pedagoginį darbą Raseiniuose, Pagėgiuose, Kaune. Nuo 1930 m. buvo Nepriklausomų dailininkų draugijos, nuo 1932 m. – „Ars“ grupuotės narys. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys, pirmininkas (1937–1938).

1940–1943 m. gyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus dailės akademijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1946–1949 m. dėstė lietuvių išeivių įkurtoje Dailės ir amatų mokykloje Freiburge (Vokietija). 1950 m. persikėlė į JAV. Iki 1975 m. gyveno Bostone, dirbo vitražo studijoje, 1975 m. persikėlė į Keip Kodo kyšulį, Sentervilio gyvenvietę. Keliskart lankėsi Lietuvoje, palaikė ryšius su Lietuvos dailininkais. Gyvendamas JAV priklausė vietos ir lietuvių išeivių dailininkų organizacijoms. 1980 m. apdovanotas JAV lietuvių bendruomenės kultūros tarybos premija. Paskelbė straipsnių apie dailę.

Viktoro Vizgirdos kūryboje jungėsi postimpresionizmo, fovizmo dailės principai ir primityvizmo, liaudies meno įtaka. JAV laikotarpio kūryba spontaniškesnė, artėjanti prie abstrakcijos, būdingi šviesių, ryškių spalvų deriniai. Dailininkas sukūrė natiurmortų, portretų, peizažų. Paveikslai sodraus kolorito, juose dera ekspresyvi, emocionali tapybinė raiška ir racionali, suvaldyta kompozicinė sąranga.