Tautodailininkė tapytoja. Gimė 1897 m. birželio 25 d. Poškonyse, mirė 1969 m. gegužės 12 d. Vilniuje.

1914–1957 m. gyveno Odesoje. Nuo 1932 m. pradėjo tapyti, intensyviai kūrė XX a. 7 deš.

Nuo 1961 m. dalyvavo liaudies meno parodose; individuali Vilniuje (1963).

Sukūrė sąlyginio, primytivistinio vaizdo figūrinių kompozicijų miesto („Odesos uostas“ 1917, „Trakai“), karo („Žiemos rūmai“, „Čepajevo kulkosvaidis“), darbo („Kukurūzų ėmimas“, „Obuolius skina“), švenčių („Derliaus šventė“, „Joninės Vilniuje“), medžioklės („Meškos medžioklė“), padavimų („Velnias ir kalvis“), legendų („Lizdeika“, „Legenda“), vizijų („Mėnulio fantazija“), alegorine („Taika mindo karą“) tema. Nutapė peizažų („Namai miške“, „Žiema“), portretų („Jaunavedžiai“, „Vyšnios žydi“), autoportretų („Autoportretas“, „Portretas su sūnumi“, „Atminimas“, „Mano šeima“). Kūriniams būdinga šventinė, lyrinė nuotaika, frontalumas, plokštuminis vaizdas, juostinė kompozicija, statiškos figūros, sodrus žalių, mėlynų, rudų ir geltonų spalvų koloritas, smulkus potėpis.

J. Nalivaikienės kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.