Dailininkas (tapytojas, knygų iliustratorius). Gimė 1814 ar 1815 m. Marcibiliškių dvarelyje (Vilniaus gub.). Mirė 1891 m. Paryžiuje.
Nuo 1830 m. Vilniaus universitete pradėjo studijuoti tapybą pas Joną Rustemą (Jan Rustem). Dalyvavo 1831 m. sukilime, tad buvo priverstas emigruoti į Galiciją (Austrija). Vengdamas Austrijos valdžios persekiojimo, pakeitė pavardę – pasirašinėjo kūrinius kaip Jonas Tisevičius. Vadovaujamas Frydricho Amerlingo (Frydrich Ammerling), baigė Vienos dailės akademiją, tobulinosi Miunchene. Po 1843 m. apsigyveno Paryžiuje, kur aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą (Prancūzijos vyriausybė nupirko jo paveikslą „Šv. Petras“ iš 1849 m. Paryžiaus salono). Epizodiškai pasirodydavo Romoje, Vilniuje, Lvove (pastarajame gyveno 1871–1885). 1842 m. Lvove surengė savo kūrinių parodą. Tais pačiais metais lankėsi ir Vilniuje.
Dailininko kūrybos palikimo, išlikusio Lietuvoje, didžioji dalis – portretai, nutapyti Vienoje, Paryžiuje, kelionių po Alžyrą ir kitus kraštus metu: „Marija Magdalena“ (apie 1835), „Jauno vyro portretas“, „Mergaitė geltona palaidine“ (1840), „Negro galva“ (1846), autoportretai (1841, 1856), „Maurė su karoliais“ (1853), K. Lipinskio, A. Mickevičiaus portretai. Jie pasižymi efektinga kompozicija, geru, akademiniu piešiniu bei formos modeliuote. Kiti darbai – religinės tematikos, buitinio žanro kompozicijos, Horacijaus Vernė (Horace Vernet), Polio Delarošo (Paul Delaroche), Rafaelio kūrinių kopijos.
V. Neveravičius, kaip ir Vincentas Smakauskas (Wincenty Smokowski), vienas iš pirmųjų Lietuvos dailininkų savo kurtas iliutracijas pabandęs glaudžiau susieti su knygos tekstu. 1851 m. Paryžiuje jis išleido viename tome trimis kalbomis A. Mickevičiaus poemas „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“. Knygą iliustravo 100 medžio raižinių. Dailininko iliustracijose senoji Lietuvos istorija traktuojama romantiškai.
V. Neveravičiaus kūryba – tipiška Vilniaus meno mokyklos atstovo, patyrusio stiprią Vakarų Europos akademizmo įtaką.
Tekstas parengtas 2007-02-27 pagal T. Adomonio, N. Adomonytės knygą
„Lietuvos dailės ir architektūros istorija“ (V., 1997, t. 2. p. 159–160) ir pagal leidinį „Lietuvos valstybės kūrėjai. XVI–XIX a. portretai“ (V., 2006).
