Tapytojas, piešėjas, dekoratorius. Gimė 1806 m. Jaltuškove (Ušico pavietas), mirė 1859 m. Vilniuje.
Vilniečio dailininko dekoratoriaus Martyno sūnus. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, 1820–1828 m. Vilniaus universitete studijavo tapybą, 1828 m. gavo meno kandidato laipsnį.
M. Januševičius buvo architektūrinio peizažo kūrėjas, tapęs tiršta akvarele ir aliejumi, piešęs. Jo darbai svarbesni ikonografiniu požiūriu, meninė jų vertė ribota. Mėgo vaizduoti Vilniaus senosios architektūros paminklus, kurių dalies šiandien nebėra. Kitų jau nebebuvo ir dailininko laikais – pastaruosius kopijavo iš Pjero Rosio (Pjetro de Rossi) („Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsiai su Katedra“, akvarelė, LNM). Atlikdavo ir kitokias kopijas: Radviloms nukopijavo Nesvyžiaus galerijos paveikslus, Stanislovo Augusto kolekciją – kun. J. K. Boguslaskiui. 1848–1854 m. dailininkas dirbo Vilniaus miesto teatre dekoratoriumi.
Savarankiškame darbe „Vilniaus Aukštutinė ir Žemutinė pilys, Plikasis kalnas su Trimis kryžiais“ (LIEM) architektūros ir kalvų siluetai išryškėja pilkai gelsvo dangaus fone. Nutapyta detaliai, rudais ir žaliais tonais, su kiek dirbtinai nušviestais medžiais, pilkais jų šešėliais. Peizažas „Aukštutinė pilis iš pietų pusės“ (apie 1850, LDM) – be detalių, monumentalūs mūrų siluetai stūkso kiek debesuoto dangaus fone. Figūros M. Januševičiaus peizažuose pasirodo labai retai. Pilkai rudais tonais nutapytas peizažas „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“ (1830, LNM).
M. Januševičius tapė planais. Ryškus tokios tapybos pavyzdys – „Jėzuitų rūmai Vingyje“ (1836, LNM). Paveikslas nutapytas iš aukšto žiūrėjimo taško, prasideda upe su valtimi ir žvejais. Toliau akis kyla link mūro aptvaro, svarbesnių ir antraeilių sodybos pastatų. Paveikslo viršuje nusidriekia pilkai žalsva miško juosta, pereinanti į nešvariai melsvą dangų. Šviesa šiame kūrinyje, kaip ir apskritai M. Januševičiaus darbuose, didesnio vaidmens neatlieka. Architektūros formos kietokos, oras jų nesuminkština, todėl kartais statiniai iškrenta iš peizažo visumos.
1857 m. M. Januševičius drauge su grafu Konstantinu Tiškevičiumi plaukė Nerimi ir užfiksavo praslenkančius vaizdus, kuriuos vėliau atkūrė medžio raižiniuose, o grafas juos publikavo savo knygoje „Vilija ir jos krantai“ (1871). Šie darbeliai primityviai apibendrinti, schematiški.
Lietuvių, lenkų.
