Tapytojas, dailės pedagogas. Gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinėje (Panemunėlio vls., dab. Biržų r.), mirė 1945 m. gruodžio 5 d. Kaune.

Rimto Kalpoko tėvas.

Studijavo tapybą Mintaujoje pas V. Purvitį ir J. Valterį. 1898–1900 m. mokėsi Odesos meno mokykloje. Vėliau studijavo tapybą Miunchene, A. Ažbės dailės mokykloje.

Dailės parodose dalyvavo nuo 1898 m.

Nuo 1907 m. Vienos dailininkų ir architektų grupuotės „Sezession“ narys. Pirmosios ir visų paskesniųjų Lietuvos dailės draugijos rengiamų parodų dalyvis.

Ilgą laiką gyveno užsienyje (Šveicarijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Italijoje), 1920 m. grįžo į Lietuvą.

Nuo 1921 m. dėstė piešimą ir tapybą Kauno meno mokykloje. Nuo 1940 m. iki mirties dėstė tapybą Kauno valstybiniame taikomosios dailės institute.

LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1945).
Daugiausia nutapė peizažų: „Auksiniai berželiai“, „Pavasario pradžia“ (abu 1907), „Saulė miške“ (1912), „Šveicarijos peizazas“ (1915), „Miškas ir debesys“ (1926), portretų (motinos, 1913, žmonos, 1933, autoportretai – 1910, 1921, 1938; J. Jablonskio, 1938, S. Nėries, 1945) ir teminių kompozicijų („Ramus gyvenimas“ – 1926, „Alkoholikas“ – abu 1935).

Apipavidalino Valstybės teatro spektaklių (D. F. E. Aubero operą „Fra Djavolas“, 1931), su J. Januliu dekoravo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią Kaune. Sukūrė plakatų, karikatūrų, iliustravo knygų, parašė Tapybos technikos vadovėlį (1930).
Peizažams būdinga impresionizmo ir realizmo bruožų dermė, lyrizmas, portretams – psichologiškumas, tikslus piešinys, freskoms – dinamika, dekoratyvumas.