Kunigas, tikėjimo gynėjas, kraštotyrininkas, tremtinys. Gimė 1889 m. lapkričio 8 d. Stačiūnų k. (Pasvalio parapija, Pasvalio r.), gimimo data pagal B. Kvyklį – 1889 m. balandžio 20 d., kitų šaltinių duomenimis – 1889 m. rugsėjo 8 d., mirė 1957 m. gruodžio 28 (30) d. Alantoje (Molėtų r.) – eidamas į bažnyčią, paslydo ir patyrė sunkią galvos traumą, po kurios nebepasveiko. Palaidotas Debeikių bažnyčios šventoriuje. K. Mikelinsko kapą ženklina Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos skulptūra.

Tėvas Juozas Mikelinskas – žemdirbys ūkininkas, turėjo 23 hektarus žemės. Augo penkių vaikų šeimoje, broliai Petras, Jonas ir Albinas, sesuo Ona.

Mokėsi dviklasėje Pasvalio pradžios mokykloje, 1900–1910 m. baigė Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnaziją sidabro medaliu. 1910–1914 m. baigė Kauno Žemaičių kunigų seminariją, kurioje mokėsi nuo antrojo kurso.

1914 m. gegužės 31 d. Kaune K. Mikelinskas buvo įšventintas kunigu. Kartu įšventinti Zenonas Karečka, Bronislovas Strumila, Mykolas Ruseckas, Povilas Kairys ir kiti kunigai.

1914–1919 m. tarnavo Zarasuose, 1914–1917 m. buvo vikaras, nuo 1917 m. užėmė Pirmojo pasaulinio karo metais likusias laisvas Zarasų klebono pareigas, tarnavo parapijos administratoriumi. Zarasuose jis turėjo ir kitokių pareigų – nuo 1914 m. buvo kooperatyvo kasininkas, 1918 m. – vienas iš Lietuvos ūkininkų draugijos Zarasų skyriaus steigėjų.

1919 m. liepos 8 d. Zarasuose K. Mikelinskas bolševikų buvo suimtas kaip įkaitas, kartu su kitais lietuviais inteligentais laikytas kaip įkaitas Daugpilio (Latvija) kalėjime, paskui iki 1920 m. vasaros vargo sunkiuosiuose darbuose Smolenske (Rusija), kur tiesė geležinkelį.

Išlaisvintas ir grįžęs į Lietuvą, 1920 m. vasarą jis du mėnesius ilsėjosi Pasvalio parapijoje, kol atgavo jėgas, ir į Zarasų parapijos administratoriaus pareigas nebegrįžo.

1920–1946 m. K. Mikelinskas buvo Debeikių (Anykščių r.) parapijos klebonas, nuo 1927 m. ėjo ir Anykščių dekano pareigas. Kartu su dėde ūkvedžiu Jonu Mikelinsku jis pavyzdingai tvarkė klebonijos ūkį, šalia įvairių pažangių dalykų išmokė debeikiečius gaminti gerą pasvalietišką alų. Mėgo ir suprato muziką, ateidavo į choro repeticijas ir kasmet surengdavo choristams du pokylius – per Šv. Kazimierą ir Šv. Ceciliją. Klebonas mėgo diskutuoti su tikinčiaisiais, pasižymėjo tvirtu charakteriu ir valia, mėgo lošti kortomis vyriškoje kompanijoje.

K. Mikelinskas Debeikiuose rūpinosi naujai pastatytos bažnyčios įrengimu: 1924 m. buvo nupirkti nauji varpai, 1928 m. sumontuoti Bruno Goebelio 22 balsų pneumatiniai vargonai, 1928 m. taip pat nupirktos dailininko Vlado Čižausko reljefinės kryžiaus kelio stotys, padirbtos šešios klausyklos, o 1938 m. V. Čižauskas dekoravo bažnyčios vidų. Savo iniciatyva klebonas išplėtė bažnyčios šventorių.

Vyskupo Kazimiero Paltaroko paragintas, 1940–1946 m. parašė Debeikių parapijos istoriją ir paliko ją rankraščiuose (parengė spaudai ir išleido Raimondas Guobis 2003).

1940 m. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, K. Mikelinskas kartu su vikaru Povilu Ragažinsku buvo suimti, kalinami Utenos kalėjime. Išlaisvintas tik 1941 m. birželį, K. Mikelinskas grįžo į Debeikius ir toliau tarnavo klebonu.

1946 m. liepos 29 d. buvo suimtas ir nuteistas 10 metų nelaisvės už tai, kad buvo parašęs Utenos kalėjimo prisiminimus, kad pokalbiuose reiškė nepasitenkinimą naujos valdžios žemės reforma, sunkiomis prievolėmis, sakė, kad sovietų valdžia reikalauja daug, o duoda mažai.

1947 m. K. Mikelinskas buvo ištremtas ir beveik devynerius metus praleido Mordovijos (Rusija) lageriuose, kol 1955 m. rudenį buvo amnestuotas.

Į Lietuvą grįžo 1955 m. spalio 16 d., toliau tarnavo Debeikiuose. 1956 m. pavasarį buvo paskirtas Alantos (Molėtų r.) parapijos klebonu.

Debeikiečiai ne kartą sovietinės valdžios ir Panevėžio vyskupo prašė grąžinti K. Mikelinską į Debeikius, o pats dvasininkas pareiškė savo valią bent jau būti palaidotas šioje parapijoje.