„Vienas žymiausių brandžiojo Renesanso atstovų. 1466–1476 m. mokėsi pas A. del Verrocchio Florencijoje. Nuo 1472 m. buvo Šv. Luko gildijos Florencijoje narys. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu tapyboje plėtojo ankstyvojo Renesanso stilistiką (L. da Vinčio tapyta angelo figūra A. de Verrocchino paveiksle „Jėzaus Kristaus krikštas“ ~1472). Daug reikšmės teikė parengiamajam piešiniui, eskizams, veido studijoms, judesių raiškai; ilgainiui suformavo savitą stilių. Kūryboje naujai traktavo kompoziciją (pradėjo taikyti piramidinę), portretuojamųjų psichologizmą, taikė naujas tapybos technikas („chiaroscuro“, „sfumato“). Paveiksluose vyrauja tamsus fonas ir pirmajame plane išryškintos figūros – taip sukuriama mistiška paveikslų atmosfera („Šv. Jeronimas“ 1481, „Karalių pagarbinimas“ 1482; abu nebaigti). 1482–1499 m. dirbo Milane L. Sforzos dvaro tapytoju, skulptoriumi ir karo inžinieriumi. Suprojektavo fortifikacinių, karinių įrenginių, tiltų, Milano katedros kupolą (1487, neįgyvendintas), parengė idealaus miesto projektų. Sukūrė raito F. Sforzos paminklą (neišliko, liko tik raitelio statulėlių parengiamieji modeliai, piešiniai). Domėjosi žmogaus anatomija, darė skrodimus, aiškinosi žmogaus kūno organų (akių, raumenų ir kt.) funkcijas. Žymiausias anatominis eskizas – „Vitruvijaus žmogus“ (1490), kuriame nustatytos žmogaus kūno idealios proporcijos (sukurtas pagal Vitruvijaus proporcijų teoriją). Nutapė C. Gallerani portretą (dar vadinamas „Dama su šermuonėliu“ ~1491), biblinės tematikos paveikslą „Madona grotoje“ (1494, jame darniai susiejo žmonių figūras su peizažo fonu), monumentalią simetriškos kompozicijos freską „Paskutinė vakarienė“ (Švč. Mergelės Marijos Padėkos vienuolyno valgomajame Milane, 1497), joje subtiliai perteikė vaizduojamųjų psichologinę charakteristiką, vidinius išgyvenimus, judesių įvairovę. 1500–1506 m. (su pertraukomis) gyveno Florencijoje, 1502–1503 m. dirbo C. Borgios dvare karo architektu ir inžinieriumi. Nubraižė žemėlapių, irigacinių ir fortifikacinių įrenginių projektų. Eksperimentavo su tapybos medžiagomis, taikė naujoviškus dažus; dėl to dalis L. da Vinčio kūrinių nukentėjo ar net sunyko („Anghiari mūšis“ 1506, Senuosiuose rūmuose Florencijoje). 1506–1512 m. kūrė Milane, nutapė vieną reikšmingiausių ir žinomiausių kūrinių – „Mona Liza“ (dar vadinama „Džokonda“ 1506), išsiskiriantį ramybe ir paslaptingumu. Šiuo kūriniu L. da Vinčis pasiekė aukščiausio meistriškumo ir įtvirtino savo kūrybos esmę. 1512–1516 m. gyvendamas Romoje sukūrė „Autoportretą“. Nuo 1516 m. dirbo Amboise Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I dvare rūmų dailininku, architektu. Nutapė biblinės tematikos paveikslą „Šventas Jonas Krikštytojas“ (1516), sukūrė piešinių seriją „Tvanas“ (~1516), daug etiudų, studijų. Kiti žymesni kūriniai: „Madona Benua“ (dar vadinama „Madona su gėle“ 1478), „Madona Lita“ (1490–1491), „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi ir šv. Ona“ (1510). Vienas pirmųjų meistriškai perteikė žmogaus grožį, psichologiją, judesį. L. da Vinčis eksperimentinio tyrinėjimo principu savarankiškai studijavo fiziką, matematiką, astronomiją, botaniką, hidrauliką, geologiją, žmogaus ir gyvūnų anatomiją. Suprojektavo oro balioną, parašiuto, sraigtasparnio, tanko, povandeninio laivo, medžio apdorojimo, knygų spausdinimo, audimo ir kitokių staklių, nubraižė žemėlapių (Imolos). Išliko italų kalba veidrodiniu principu (iš dešinės į kairę) L. da Vinčio parašytų rankraščių, kuriuose (be skraidymo aparatų, mašinų piešinių, pasakėčių) dėstomos mintys apie tapybą. Iš jų L. da Vinčio mokinys F. Melzi parengė „Traktatą apie tapybą“ („Trattato della Pittura“ 1651); jame išdėstyti kompozicijos sudarymo principai, pavartota sąvoka „lokalioji spalva“. L. da Vinčio kūryba ir naujos mokslo idėjos turėjo įtakos tolesnei meno ir mokslo raidai.“ (Sakalauskaitė E., Visuotinė lietuvių enciklopedija, sud. A. Žvilius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, t. 13, p. 9–10).
