Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo, politikos veikėjas, meno mecenatas, kompozitorius. Gimė 1728 ar 1730 m. Varšuvoje, mirė 1800 m. sausio 31 d. ten pat.

Vedęs Aleksandrą Čartoriską iš didikų Čartoriskių giminės tapo vienu įtakingiausiu Abiejų Tautų Respublikoje.

1764 m. kandidatavo į Abiejų Tautų respublikos valdovo sostą. 1753–1761, 1782–1787 m. studijų ir diplomatiniais reikalais lankėsi Vakarų Europoje, 1764–1768 m. buvo Vilniaus vaivada, 1768–1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas.

1771 m. prisijungė prie antirusiškos Baro konfederacijos, todėl caro valdžios buvo konfiskuoti tie jo dvarai, kurių žemės per Abiejų Tautų Respublikos I padalijimą (1772) atiteko Rusijos imperijai.

1771. M. K. Oginskio daliniai sumušė Rusijos kariuomenę, bet netrukus buvo sumuštas A. Suvorovo ir emigravo į užsienį; 1774 m. grįžęs prisidėjo prie valdovui ir Nuolatinei Tarybai priešiškos opozicijos.

Per Ketverių metų seimą (1788–1792) buvo sąjungos su Prūsija šalininkas. Nesėkmingai vadovavo mūšiams per 1792 m. Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karą, buvo nušalintas nuo Lietuvos DIdžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vado pareigų; dėl to prisidėjo prie prorusiškų Targowicos konfederatų.

Slanime pasistatydino puošnią rezidenciją.

1777–1782 m. veikė jo įsteigta spaustuvė.

Sukūrė operų, polonezų, piešė, globojo muzikus, artistus, dailininkus; išleido pasakų, dainų ir poezijos rinkinių („Pasakos ne pasakos“, 1788).

Steigė pramonės įmones.

Jo lėšomis 1767–1783 m. iškastas Nemuno–Pripetės kanalas.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (2009, t. 16, p. 688–689).