Lietuvos ir Abiejų Tautų Respublikos politikos veikėjas, kompozitorius. Gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. Guzove netoli Varšuvos, mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje.

Buvo palaidotas šalia namų esančios Santa Maria Novella bažnyčios kapinėse. Tačiau miesto visuomenė įvertino jo kūrybą bei darbus ir šiandien kunigaikščio palaikai ilsisi Italijos Panteone, Šventojo Kryžiaus bazilikoje (Santa Croce), greta Dantės, Galileo Galilėjaus ir vėliau čia atgulusio Džoakino Rosinio. Jam pastatytas balto marmuro paminklas.

Andrejaus Ignoto Oginskio sūnus.

Vilniaus universiteto garbės narys (1802).

Muzikos mokėsi pas Oginskių dvaro muzikantą J. Kozlovskį ir G. B. Viotti.

Dalyvavo Ketverių metų seimo (1788–1792) veikloje; buvo proprūsiškos grupuotės šalininkas.

1793–1794 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paiždininkis.

Per 1794 m. sukilimą paskirtas Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos nariu; vadovavo Ukmergės, Švenčionių ir Breslaujos apskričių sukilėlių daliniams, žygiui į Livoniją ir Kuršą. Rusijai numalšinus sukilimą emigravo į Italiją, dalyvavo emigrantų veikloje, Paryžiuje tarpininkavo jų įvairioms grupuotėms.

1802 m. grįžo į Lietuvą.

Suartėjo su caru Aleksandru I, 1810 m. tapo Rusijos senatoriumi ir slaptuoju patarėju.

Parengė ir 1811 m. įteikė carui Rusijos globojamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo projektą.

Nuo 1823 m. gyveno Florencijoje.

Gyvendamas Oginskių rezidencijoje Slanime, kur 1764–1784 m. veikė Oginskių teatras, klausėsi orkestro, operų, koncertų. Grojo klarnetu, smuiku.

Sukūrė garsųjį polonezą (jų apie 20) „Atsisveikinimas su Tėvyne“ (1794), sukilėlių ir revoliucinių dainų, maršų, fortepijonui valsų, mazurkų, pagal savo libretą – operą „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“ (1799).

Parašė atsiminimus „Mykolo Oginskio emmuarai apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 pabaigos“, knygą „Laiškai apie muziką“ (parašyta 1828, pranc. k.; išleista 1956 lenkų k.).

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (2009, t. 16, p. 689).