Tarpukario švietėjas ir lietuvybės puoselėtojas, muziejininkas, istorikas, Vilniaus ir jo apylinkių architektūros žinovas. Gimė 1904 m. gruodžio 16 d. Lazūnuose (dab. Baltarusija). Mirė 1991 m. gruodžio 17 dieną. 1934 m. J. Maceika baigė Stepono Batoro universitetą ir įgijo teologijos magistro laipsnį. Dar studijuodamas jis dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto sekretorius. Vilniaus lietuviai jį pažinojo kaip „Romuvos“ klubo pirmininką, aktyvų Šv. Kazimiero draugijos narį, Vilniaus lietuvių katalikų akademinio jaunimo organizacijos „Viltis“ pirmininką, lietuviškos spaudos bendradarbį. 1937 m. J. Maceika kartu su istoriku Adomu Juškevičiumi išleido pirmąjį lietuvių kalba „Vadovą po Vilnių ir jo apylinkes“ (lenkų cenzūros konfiskuotas). 1937 m. lenkų valdžiai uždarius lietuviškas draugijas, J. Maceika liko be darbo, tačiau, mokėdamas daug kalbų ir būdamas visuomeniškai aktyvus žmogus, toliau aktyviai dirbo kultūros srityje. Savo erudiciją jis bent iš dalies galėjo panaudoti vesdamas po Vilnių ir jo apylinkes ekskursijas. Šiam darbui jis skyrė didelę dalį savo laisvalaikio. J. Maceika per penkis dešimtmečius išugdė profesionalią Vilnių mylinčių ekskursijų vadovų pamainą.
Grąžinus Vilnių Lietuvai, J. Maceika kurį laiką dirbo ELTA naujienų agentūroje, mokytojavo. Dirbdamas Mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje, surinko medžiagą apie 1919–1939 m. Vilniaus krašto lietuviškas mokyklas, lietuviškus spaudinius, lietuvių kultūrinę veiklą.
Didžiausią savo gyvenimo dalį – nuo 1945 iki 1967 m. – J. Maceika dirbo Lietuvos dailės muziejuje – iš pradžių Senojo Vilniaus skyriaus vedėju, vėliau – vyriausiuoju fondų saugotoju. Jis sistemino ir inventorino eksponatus, rengė rinkinių katalogus, vedė ekskursijas, dirbo daugybę kitų kasdienių ir jam pagal pareigas lyg ir nepriklausančių darbų. Kaip prisimena jo buvę bendradarbiai, J. Maceika pirmas ateidavo ir paskutinis palikdavo muziejaus pastatą. Muziejus jam buvo kaip savi namai, o eksponatai – kaip savi vaikai, kuriuos reikėjo mylėti ir saugoti.
Kolegas stebindavo jo darbštumas ir sugebėjimas aprėpti kelias veiklos sritis. Jis tuo pat metu dar ir mokytojavo, dėstė Vilniaus universitete lotynų kalbą, studijavo Vilniaus istoriją, domėjosi architektūros paminklais, ypač Vilniaus katedra ir joje buvusiomis vertybėmis. Didelės istorinės ir pažintinės vertės yra J. Maceikos knygos „Trakai“ (1940), „Vilnius. Vadovas po miestą“ (1955), „Vadovas po Vilnių“ (su Pranu Gudynu, 1966), „Paveikslų galerija“ (1968), „Senoji Vilniaus rotušė” (1970). Paskutinis J. Maceikos išspausdintas darbas – etnografinė ir istorinė monografija apie gimtąjį Lazūnų kaimą (1998). Kaip prisimena jo žmona Salomėja, „gražiausi jo jausmai, nuolatinis rūpinimasis buvo skiriamas gimtinei, jo žmonių lietuvybės gaivinimui“.
Keliolika J. Maceikos studijų – apie lietuvių padėtį Lenkijoje tarpukario metais, apie Lietuvos panteoną Rasų kapines, savo tėviškę, Vilniaus architektūros paminklus – yra likę rankraščiuose, saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir kitur.

Lietuvių.